Nežinau ar jums taip yra buvę, bet kai labai atkakliai sieki savo svajonės, kartais net ir laimė nusišypso. Trečiadienį žaisiu už savo mokyklos rinktinę. Bent vienas varžybas. Turbūt daug laiko negausiu pasireikšti, užtai stengsiuosi. O visai tai po 1 metų ir gal 2 ar 3 mėnesių atkaklaus darbo su kamuoliu. Nors man aštuoniolika, aš tik prieš tiek (1 metus ir 2 ar 3 menesius) laiko rimtai pradėjau krepšinį žaisti ir treniruotis savarankiškai. 
Visą vasarą dirbau, po 4-6 valandas vien dėl šitos galimybės. Kartais net visą dieną prie krepšio praleisdavau. Ir įsivaizduokit koks nusivylimas, rugsėjo pirmąją sužinojau, kad rinktinė kaipo ir nebeegzistuoja. Jau galvojau visas darbas šuniui ant uodegos, bet va, stebuklingai taip jau atsitiko, kad mano gimnazija kartas nuo karto sužaidžia draugiškas rungtynes prieš kitas mokyklas. Ir nors kartą aš ginsiu savo mokyklos garbę!
Beje, dar bandau dalyvauti informatikos olimpiadoje. Pirmo etapo uždavinius išsprendžiau teisingai (pasitikrinau su testais iš oficialaus saito), ar pateksiu į antrąjį priklausys jau nuo mokytojos: ji gali pasirinkti arba mane, arba dar vieną pažystamą gabų januolį.
Vistiek viliuosi, kad tai būsiu aš. 
06 Gru 05
14:13
Taip. Kartais išsipildo.
Man buvo labai panašiai. Pradžioj gal nuo 5 klasės.. aš žaidžiau.. su silpnesniais klasėje.. po to perėjau prie stipresnių, o 11 klasėje jau už dauguma ir taip visa galva aukščiau stovėjau..
O va 12 klasėje ir apie rinktinę mokyklos pradėjau galvoti. Kadangi jau mokyklą buvo palikę visi prieš tai žaidę, kurie vis prizines vietas mieste imdavo.
Pavyko. Sužaidžiau trejas rungtynes