Vakar turbūt pati keisčiausia diena mano gyvenime buvo. Vaidinom šimtadienio spektaklį tėvams. Vėl buvo bloga - prieš pat pradžia skrandis pareiškė, kad yra apnuodytas bulkos ir gėrimo “ACE” mišinio. Pykino baisiai, bet viskas pavyko labai šauniai, gal net geriau negu užvakar per generalinę repeticiją. Vėl visi liaupsino mano vaidybą. O iš pažįstamo, kuris sėdėjo šalia keletos tikro teatro aktorių, sužinojau, kad savo vaidyba padariau nemažą įspūdį ir jiems.

O neoficialioji dalis buvo irgi labai šauni, neskaitant keletos “lavonų”, kurie lūžo neįsibėgėjus linksmybėms. Aš, kadangi buvau apsinuodyjes, tai nenorėjau kankint skrandžio, per visą vakarą - nuo 21h, iki 6h ryto išgėriau apie 6 čierkas sobieskio. Ir kažkaip užteko…

Apskritai būtent po šimtadienio repeticijų, visų vaidinimų įgavau daug daugiau pasitikėjimo savimi. Todėl, kad galėčiau linksmintis ir išgerti mažiau reikia, nes seniau kompleksuodavau. O juk jeigu kas, visada gali pasiteisinti, kad buvai girtas. Argi ne taip?

Na manau aš iš to jau išaugau…

Kaip žinia, Edis Merfis, jeigu neklystu, viename filme suvaidino 9 veikėjus. Šiandien buvo šimtadienio generalinė repeticija prieš mokyklos moksleivius. Šiandien supratau, kaip galėjo jaustis Edis per “Pakvaišusio Profesoriaus 2″ filmavimą. Aš atlikau šiek tiek mažiau - tris vaidmenis: savęs paties (vaidinu gavusį vaidmenį šimtadienyje), įsimylėjusio moksliuko (toks guzas su kulkuliatorium ir tušiniais marškinių kišenėje), bei pagrindinį vaidmenį (Piramo) klasės pjesėje “Vasarvydžio Nakties Sapnas”. Čia buvo antras kartas kai aš vaidinau ant scenos (pirmas buvo beveik fiasko), ir… fantastika! Buvau pagirtas tarp aktorių… Pavaduotoja man net nusilenkė, teatro vadovė pagyre (o aš jokių teatrų nelankau ir jos net asmeniškai nepažystu), prieš visą publiką taip pat buvau pagirtas. Žodžiu jausmas fantastiškas, bet ištiesų nenorėjau būti liaupsinamas tik aš vienas, visa mano klasė… visa dvyliktokų laida - labai stengėmės.

Ištiesų būsena mano dabar fantastiška, nes dar išvakarėse buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kad mūsų vaidinimas vienas silpniausių ir nuobodžiausių. O aš tiesiog troškau, kad salė juoktūsi iš kiekvieno mūsų pjesės veiksmo. Manau pavyko, nes garsesnių plojimų kaip mums baigus vaidmenį aš paskui jau nebegirdėjau. Nors aišku mano ausys gali mane apgauti…

Kalbant apie scenos baimę - aš jos nebijojau, tačiau prieš pat pradžia man ėmė darytis silpna, o kai reikėjo išbėgti į sceną - man net rankos nutirpo. Keistas jausmas, tačiau paskui viskas buvo puiku!

Dabar belieka rytoj tėvams suvaidinti dar geriau, nes visdėlto padariau klaidų (žiūrovams nepastebimų) ir tada jau ateis mano keturis metus laukta šventė… ŠIMTADIENIS!!!

Čia ne apie filmą, čia apie naujus metus. Atsiminiau tokį saitą. Dar vienas įrodymas, kad yra kur tobulėti.