Ketvirtadienis ir penktadienis buvo ypatingos dienos mano gyvenime. Savo kailiu sužinojau kaip atrodo filmų kūrimo virtuvė. Labai kontraversiškai. Viskas labai įdomu, tačiau pirmą dieną visi buvo labai nervuoti. Dėl menkiausių niekų kėlė balsą ir pan. Penktadienį kažkaip nusirodė man, kad tarp mūsų (besifilmuojančių masuotėje) ir tų ten “šefų” (režisieriaus asistentų ir kitokių padėjėjų) atsirado normalesnis bendravimas. Gal labiau supratom vieni kitus.

Viename kadre buvau nufilmuotas stambiu planu. Tačiau, kaip man vienas ten buvęs aktorius sakė: “Per vieną tikrai gerą filmavimo dieną (12h) nufilmuojamos keturios minutės filmo. Geriausiu atveju iškerpama tik viena minutė”. Tai įdomu ar pakliūsiu aš ten į tą filmą. Šiaip tą sceną nufilmavo iš pirmo dublio. Ir režisierius su asistentu buvo labai patenkinti, nykščius rodė. (Nors ketvirtadienis ir nervinga diena buvo). Todėl tikiuosi bent kelias sekundes pasivaidenti galų gale.

Ir šiaip ant sąžinės lengvau būtų, nes esu pasakęs savo anglų mokytojai: “Atsiminkit, jūs mane dar per televiziją pamatysit. Žvaigždė nebūsiu, bet pažadu - pamatysit”. Nieko nėra geriau, negu ištesėtas pažadas!

Išvada visų tų potyriu galėtų būti tokia: aktoriai - savižudžiai. Dirbti 16h per dieną - savižudybė. Net ne pagrindiniai aktoriai dirba tiek pat… Aš kėliausi 4h ryto, filmavimo vietoje buvau ~6h, o namo grįžau ~21h. Galiu užjausti merginas, kurioms jau 4 ar 5h ryto reikėjo būti filmavimo aikštelėje. Jų anksčiau niekas nepaleidžia…

Bet man visa tai pasirodė kažkiek miela, įdomu ir iš dalies - patiko.

Pabaigai, grimuotojo Džefo mintis, betvarkant mano grimą: “There are many things, that can be fixed by blood.”

Praėjo trys savaitės, o jau nusivyliau lietuvos aukštojo mokslo sistema.

Vyksta toks pats kalimo procesas koks vyko ir mokykloje. Taip pat originaliai mąstantys ir nepripažįstantys stereotipų - “gesinami”. Dėstytojas visada teisus. Amen!

Ką naujo per pastaruosius metus sukūrė “šviesieji” mūsų vargo respublikos protai? Tik krūvą skundų, kad per mažas finansavimas. Mano nuomone - ne finansavime esmė, o dėstyme. Kaip studentas gali kurti kažką naujo, kuomet dėstytojas jam diena iš dienos mažiausiai(?) 4 metus kala į galva savas tiesas, kurių paneigti negalima. Nes dėstytojas visada teisus. Amen!

Kam reikalingas universitetas, jeigu dėstytojai per paskaitą, kaip magnetofonai žodis žodin kartoja savo prieš tris metus parašytus konspektus, kartas nuo karto deklaruodami, kad ten yra klaidų. Tačiau jų neparodo! Tai kam reikalingas universitetas, jeigu tą medžiagą galima susirasti internete ar bibliotekoje pačiam? Atnaujintą ir be klaidų. Turbūt todėl, kad tokiu atveju niekas į universistetą nesiveržtų. Manau universitetas labiau reikalingas dėstytojams, kad algą iš kažkur gautų, negu šiuolaikiniam studentui, kuris tą konspektą/informaciją gali susirasti ir pats.

Pats baisiausias studentas dėstytojui turėtų būti toks, kuris nebijo iškristi. Toks kuris mokosi pats ir sau, nepripažįsta stereotipų ir sugeba ne įsikalti medžiagą, o ją analizuodamas kažką kurti. Tokių yra vienetai, tačiau juos sumala į miltus. Išmeta ir/arba dar ilgai tyčiojasi (ar giriasi?) prieš jaunesnius studentus ką padarę. Taip sumenkindami save studentų (, o gal ir visuomenės akyse), vietoj to, kad parodę truputį pagarbos savo studentui, kuris ateityje galbūt neblogai atsidėkotų. Ne, taip nebus. Destytojas visada teisus. Amen!

Ko galima išmokti iš dėstytojo, kuris į paskaitas vėluoja valandą, dėsto savo dalyka 15-30min. ? (Vilnius) Kartais išvis neateina atsiųsdamas magistrantą. Ko galima išmokti iš destytojo, kuris net pats nežino ką turi mokyti? (Šiauliai) Ką galima išmokti iš dėstytojo, kuris per seminarą užduoda klausimus studentui ir laukia originalių minčių, kad paskui jas vistiek galėtų sumalti į miltus ir įrodyti esąs savo srities dievas? (Vilnius) Ko galima išmokti iš destytojo, kuris pats nusirašinėja? (Šiauliai) Ko galima išmokti iš dėstytojo, kuris net į darbą neina, o studentams kuriems tai nepatinka - grąsina velniškai sunkia sesija? (Šiauliai) Ko galima išmokti iš dėstytojo, kuris nemoka bendrauti gyvai su auditorija?

Ko gali tokia auditorija išmokti? - Nieko.

Darbdaviui svarbu, ką tu moki, o ne ko tu mokeisi.

Susmąstyk žmogau, ar ne laikas tai pakeisti?

Ačiū visiems, kas perskaitė šį įrašą iki galo ir mane suprato teisingai.

Panašios idėjos - čia.

Beskaitydamas spauda užkliuvau už šito. Taigi visa lietuva tą informaciją žino savaitę, dvi. O gerbiamieji seimo nariai - sužinos tik dabar. Tai ko žmogui norėti, kai didžiai gerbiamųjų loginis ir biologinis laikrodis atsilieka savaites. Žiauru. Manau reikia mums imti titnagą į rankas, užsisiausti šiaudinius sijonus ir būti dar labiau atsilikusiais negu Seimo nariai. (Mano asmeninė nuomonė). Būtume viskuom patenkinti.

Kita tema, verta trupučio papostringavimų. Vilniaus universiteto darbuotojai skundžiasi, kad baigia ubagais išeit. Vot sostinė! Šiaulių universiteto “chebra” laksto po pasaulį, prie buteliuko plęšia liaudies dainas. Algas moka milžiniškas. Bet pinigų vistiek atlieka, todėl net ir vietinių koridorių vaiduokliams, dukart metuose (per sesiją) pasivaidenantiems “dėstytojams”, moka “čiūt čiūt” kuklesnes algeles. Nes šiukštu, vaidentis - ne lengvas dalykas! Teisybę sako, lietuvoje didžiausius pinigus uždirba vaiduokliai ir šešėliai. Nori pinigų? - Žudykis arba vaikščiok po skėčiu…

…išryškėjo mūsų dienų lietuvos miškuose. Gūdžiųjų tankumynų žverys ir kvapniųjų tvartų gyvuliai sukilo prieš populiariąją lietuvišką muziką. Viskas prasidėjuo nuo karvutės Margės, kuri autostradoje, smarkiai viršydama leistiną greitį, nesuvaldžiusi (manoma, kad specialiai) kanopų, taranavo atlikėjos Gintarės automobilį.

Šį kartą, lietuviškų miškų kiaulė, šernas vardu Albinas, nebetverdamas miškan atvažiuojančių geziukų klausomos muzikos apie tai, kad: “mergytės pupytės”, “lietus ne lietus” ir šiaip nesuprantamų blevyzgų “apie meilę”, nutarė, kad tam reikia padaryti galą. Savo didžiule knysle norėjo pramušti automobilio radijatorių, o dideliais dantimis prakąsti padangas, kad žaviosios YVOS merginos daugiau niekada nebebūtų pupytės. Deja deja, šernui nepasisekė. Krito negyvas. Tiesą pasakius nukrito net keliose vietose vienu metu. Nepaisant to, jo atminimas visada išliks dėkingų miško gyvūnėlių galvose.

Žvėrių ir Gyvulių džihadas prieš lietuvišką popsą prasidėjo. Kas sekantis?