Mažai kas turbūt paprieštaraus, kad mokslas - tai šviesa. Bet šviesa būna visokių atspalvių. Kokios spalvos ta mokslo šviesa? Taigis, šią mintį kuria su jumis čia pasidalinsiu, gvildenau nelabai intensyviai tačiau gana ilgai - apie tris-keturis mėnesius. Šis įrašas žada būti pakankamai ilgas silpnos regos ir nervų skaitytojams, todėl jei nenorite istorijos nuo Adomo ir Ievos šokite į paskutinę pastraipą arba jeigu jums nepatinka “kvaili” klausimai ir panašūs dalykai - ko dar čia žiūrit? Mygiam X’ą dešinėj viršuj ir pasiėmę blizgančią bytukę rankon bėkime į lauką įkrėsti kam nors į kuprą.
Žiauru? Taip… ir ne be priežasties. Pasakojimą pradėsiu nuo to, kad turiu laimės jau pusę metų gyventi su būsima psichologe kuri kartas nuo karto patenkina mano smalsumą ir papasakoja ką nors įdomaus iš psichologijos istorijos. 
Tos istorijos ir yra šio straipsnio kaltininkės, nors aš jų visų tikrai neatpasakosiu, na gal tik keletą. Didžiausią įspūdį padarė viena, po kurios aš psichologiją pavadinau: “iškrypėlių pasiteisinimu tyčiotis iš žmogaus”. Taigi ta istorija išreikšta vienu sakiniu:
Vienas psichologas susilaukė vaiko, kurį išmokė bijoti pliušinių žaislų ir tą jo baimę tyrinėjo.
Kažin ar tas vaikas buvo patenkintas. Kad nesiremt čia informacija iš oro, paimkime realesnį šaltinį, internete radau štai ką:
Dr. Watson’s case illustrated how a fear could be produced experimentally under laboratory conditions[2]. A brief review follows: Albert, eleven months [p. 309] of age, was an infant with a phlegmatic disposition, afraid of nothing “under the sun” except a loud sound made by striking a steel bar. This made him cry. By striking the bar at the same time that Albert touched a white rat, the fear was transferred to the white rat. After seven combined stimulations, rat and sound, Albert not only became greatly disturbed at the sight of a rat, but this fear had spread to include a white rabbit, cotton wool, a fur coat, and the experimenter’s hair. It did not transfer to his wooden blocks and other objects very dissimilar to the rat.
Prašom, kaip tas vienuolikos mėnesių vaikis turbūt irgi buvo labai “dėkingas” mokslininkams.
Yra dar viena istorija, kaip kruvai vaikų atėmė žaislus ir už stiklo rodė, kaip vyras įniršęs muša manekeną/lėlę, paskui žaislus vėl gražino, po kiek laiko juos vėl atėmė ir vietoj jų įmetė manekeną/lėlę. Spėkit ką darė įniršę ir nieko nesupratę vaikai? Sudraskė tą “vargšą atėjūną”.
Sveikinu, perskaitėt įžangą. Dabar eikim prie esminių klausimų: kur čia mokslas, kuris padeda žmonėms? Kur čia mokslo pažanga? Iškart pasakysiu, kad aš čia mokslo neįžvelgiu anei krislo, o vietoj pažangos matau atžangą nebent į viduramžius, jei ne akmens amžių, tačiau vistiek norėčiau padiskutuoti šiais klausimais su jumis.
Vienas iš galimų atsakymo variantų, manau, galėtų būti - mokslas reikalauja aukų/mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs, kad sužinotume iš kur ir kaip atsiranda baimė. Na, mano ironijos ir sarkazmo varikliukas iškart meta tokį klausimą-atsakymą: kodėl mes dar nesusprogdinom keletos vandenilnių bombų virš visų žemynų? Manau galėtume patyrinėti ne tik baimę, bet ir krūvas kitų įdomių dalykų, pavyzdžiui kaip žmogaus kūnas reaguoja į nenormaliai aukštą temperatūrą ir pan. Žinot kodėl niekas taip dar nepadarė, todėl kad toks būdas tyrinėti žmogų turbūt pačirškintų ir pačius mokslininkus. Kažin ar jie to norėtų. Ir išvis pasakymas “xxx reikalauja aukų” - pirmoko lygio atsakymas, kai nėra argumentų, o tik kvailas užsispyrimas, kad “aš teisus ir viskas”. Ne, nesutinku su šia nuomone.
Kitas atsakymas į pirmąjį mano iškeltą klausimą, galbūt kiek geresnis už ankstesnį, yra toks: kaip sužinoti, kokiais principais kažkas vyksta? Va, čia jau geriau… klausimas į klausimą! Maždaug tokį atsakymą man pateikė ir ta psichologė. Aš - už alternatyvas, manau yra ir kitų būdų išsiaiškint kaip atsiranda baimės, vienas jų - pasyvus stebėjimas.
O dabar pasigilinkim kur ta mokslo pažanga? Čia ji atrodo akivaizdi - sužinom iš kur pas mus baimė ir agresija. Tačiau iškart sau užduokime kitą klausimą: ar tikrai pažanga galime vadinti savo iškrypėliškų išsidirbinėjimų rezultatus? Aš manau, kad ne. Paprieštaraukit.
Galų gale, jeigu viska suabstraktinus: kur ta riba kai mokslas virsta beribiu iškrypimu?
24 Vas 07
11:34
Psichai su etikete “scientist” daros sau pramogą.
“iškrypėliški išsidirbinėjimai” - pritariu
01 Gru 07
15:35
Teko vartyti prabėgomis psichologijos vadovėlį. Pačiame pirmame skyriuje įrodinėjama, kad psichologija yra mokslas. Jei jau būsimiems specialistams reikia įrodymų…
02 Gru 07
10:27
“Dabar eikim prie esminių klausimų: kur čia mokslas, kuris padeda žmonėms?”
Taip, tai - žiaurūs pavyzdžiai. Bet visgi tai tyrinėjimai, be kurių mes nė nežinotumėm kai kurių elgsenos modelių, sąryšių egzistavimo.
O mokslas ir moralė - du skirtingi dalykai.
03 Gru 07
02:07
labai jau paaugliskas poziuris
03 Gru 07
02:10
Galų gale, jeigu viska suabstraktinus: kur ta riba kai mokslas virsta beribiu iškrypimu?
Sakyciau labai panasus klausimas butu: jus tikite jezum ar buda?
03 Gru 07
02:17
Kodėl tada matematikai nekapoja pirštų, kad patikrint ar tikrai vienas pirštas yra vienas pirštas, o du pirštai - du pirštai?
Paaugliškas ne paaugliškas, tačiau faktas, kad kartais mokslininkai ypač tokie “humanitarininkai” peržengia padorumo ir žmogiškumo ribas.
Pasakyk, kas man geriau nuo to, kad tas vaikas bijojo pliušinių žaislų? Kas man iš to, kad kitas vaikas bijojo nebe metalinio strypo, o balto žiurkėno?
Man tai nieko… na kolkas nejaučiu, tačiau - man tų vaikų/žmonių gaila.
Kodėl baisiausiai diskutuojama apie genetinius tyrinėjimus, vajė kaip blogai, gali žmogui pakenkti, o tokie dalykai - dzin?
Riba, mano nuomone, yra tada, kai tu ne tyrinėji, o kankini kitą žmogų. Žiauriai nemėgstu eksperimentų su žmonėmis. Tai šlykštu.
O dėl tikėjimo klausimo… Tai nelabai supratau minties.
08 Sau 08
22:08
pirmame tyrime buvo irodyta, kad baime galima suformuoti socialiai. ir beje, nepamineta, kad po to tokiu pat principu tam berniukui baime isvare.
antras tyrimas buvo irodyti, kad agresyvuma gali lemti agresyvumas aplinkoje(suauge, tv ir kt.) tyrime buvo ir kontroline grupe, ir kitokios, gavusios kitoki poveiki. nemanau kad tai yra taip zalinga, kaip tai kas matoma per tv- saudymas, zeminimas, smurtas, seksas ir t.t. tiesiog one more fight around…
08 Sau 08
22:33
1. Bet ar tam berniukui tie ekspermentai patiko?
2. O nemanot, kad didelė dalis per tv rodomo šaudymo, smurto, žeminimo ir sekso yra vaidyba/filmai, so on so on. (Neskaitant kelių minučių kriminalinių naujienų ir tv pagelbų, kurios tiesą sakant irgi suvaidintos). O čia realus žaidimas su žmonėmis ir BŪTENT todėl man tai atrodo AMORALU.
Kuo čia skiriasi nuo “žaidimų su embrionais”? Juk tie vaikai su kuriais buvo atliktas ekspermentas lygiai tokie patys embrionai - jie dar nesuvokia aplinkos, ir ką su jais daro, jie nesupranta kuo tai jiems atsilieps ateityje ir pan.
Taigi, aš vistiek lieku prie nuomonės, kad yra dalykų, kurių, jei jie pažeidžia žmogiškumą, geriau ir nežinoti.
03 Vas 08
07:18
Apie Albertėlį - kiek man teko girdėti, berniukui visgi ta baimė nebuvo išvaryta, nes jo mama nusprendė nutraukti eksperimentą. Bet nežinau, gal paskui kaip nors ir buvo, tai netvirtinsiu nieko.
O antrojo eksperimento tikrai nevadinčiau amoraliu, nes, kaip jau minėjo kažkas, tai įrodė faktorius, lemiančius agresiją. Šaudymas, smurtas ir panašiai per TV gal ir vaidyba, bet šiuo atveju įrodyta, kad tai veikia. Čia gal tas pats, o gal kitas eksperimentas: elgesio modeliai buvo pateikiami vaikams trim būdais (realus matomas elgesys, per TV matomas filmas ir animacinis filmukas), taip pat buvo kontrolinė grupė. Ir ką jūs manot - vaikus labiausiai tam elgesiui skatindavo būtent animaciniai filmukai - tie vaizdai, kurie jiems buvo geriausiai suprantami ir priimtiniausi. Mokslas įrodė, kad net visos nesąmonės (sakykim, vaidyba ar net tiesiog piešinukai, kuriuose žmonės į žmones nepanašūs) labai veikia vaiko elgesį. Tik valio!
O apie tai, kad pirmame psichologijos vadovėlio skyriuje įrodinėjama, kad tai yra mokslas… Na, ką žinau, tiek per psichologijos, tiek per filosofijos paskaitas buvo apibrėžiama, kas yra mokslas ir kodėl yra mokslas. Natūralu, turėčiau pastebėti. Matematikams turbūt irgi būna paskaitų ar vadovėlio skyrių, kuriuose aprašoma mokslo raida ir mokslo sritys? O gal klystu ar, dar blogiau, nusišneku? Ir tie įrodymai psichologams pateikti ne tam, kad būsimieji specialistai patikėtų, jog mokslą darys, o tam, kad galėtų bakstelt pirštu į vadovėlį visiems skeptikams, murmantiems, koks šarlatanizmas yra psichologija.
07 Vas 08
20:34
[...] įvadas - nežinau kas čia. Psichologijos ir psichologų nemėgstu, bet galbūt dėstytojas pakeis mano [...]