Ačiū komentatoriui Adomui, kuris pasidalino labai įdomia nuoroda į Polo Grehemo straipsnį “How to be a Silicon Valley“. Nuostabus receptas, kuriame yra surašyti pagrindiniai silikono slėnio ingredientai, privertė mane pažvelgti plačiau į šį klausimą. Daugelyje vietų aš visiškai sutinku su autoriumi. O dabar pažvelkime į mūsų gimtąją Lietuvą pro Polo straipsnio prizmę…

Žaliavos lietuvoje netrūksta, tačiau ir ta pati linkusi išsliuogti užsienin. Pasak Polo, tokiam slėniui reikalingi du ingredientai: gudručiai (nerds) ir turčiai (rich-people). Lietuvoje gudručių netrūksta, taip pat negalėčiau pavadinti lietuvos “biedniakų” kraštu. Apsidairykim, mes turim tų pinigų, tik: 1. juos reikia pasiimti; 2. nebijoti investuoti. Bet, pasirodo ne viskas taip paprasta. Vieta, kur įsikurs technologijų parkas, turi būti ne šiaip gelžbetonio krūva kažinkur šalia miesto. Toje vietoje turi kondensuotis tiek turčiai, tiek gudručiai, be to aplink turi būti ką veikti - parkai, muziejai, senąmiesčiai.

Dar vieną iš kriterijų autorius įvardija klimatą. Bet aš su juo linkęs nesutikti - Lietuva nėra tokia didelė šalis, kaip Amerika, čia visur klimatas daugiau ar mažiau vienodas, kažin ar mažeikiškis varėnoje ar varėniškis mažeikiuose pajustų labai didelius klimato pokyčius. (Aš nekalbu, apie tokius: “šiandien šiauliuose lyja, o vilniuje šviečia saulė”, rytoj bus atvirkščiai).

Polas išreiškia mintį, kad technologijų parko įkūrimas turi sukurti grandininę reakciją, kurios dėka parkas plėstųsi savaime. Ir į šitą reikalą nereikia kišti jokių biurokratų, o pasikliauti investuotojais. Man labai patiko toks Polo pateikiamas pavyzdys:

Įsivaizduokite, kad, tarkim aš ar jūs, ir kažkoks gerai žinomas profesorius prašote paramos savo projektų plėtrai. Geras valstybės tarnautojas dalinantis lėšas, nenorės, kad jo galva lėktų, nes mano ar jūsų projektas buvo rizikingas ir nepasiteisino. Jis investuos į gerą reputaciją turintį mokslininką/profesorių.

Tikras investuotojas elgsis priešingai. O štai pagrindinė naujiena: Investuotojais galime būti kiekvienas! Nesenai atliktas tyrimas parodė, kad statistinis lietuvis nežino žodžio taupymas. Pinigai tiesiog sudega kišenėje. Kodėl šia ugnimi nepakursčius įdomių idėjų (ar bent jau kokių nors investicinių fondų)? Be to, didelė rizika gali sugrąžinti dešimteriopą pelną. Ar ne apie tai kiekvienas svajoja? Šiuo atveju reikia pradėti keisti savo mąstymą ir išmokti dalintis (tiesą sakant net ir aš bijočiau investuoti į kažkokią naujieną, tačiau jei tai neatims mano visų santaupų - kodėl nepridėti savo indėlio?)

Kita straipsnio mintis yra tokia, kad ne pastatai ir ofisai sudaro technologijų parkus. Jų širdis yra žmonės, kurie ten dirba. Ir čia kaip peiliu per širdį brūkštelėta lietuviškiems technologijų parkams. Tačiau aš jų paslaugomis (išskyrus keletą Northtown’o verslo seminarų) nesinaudoju, tad nesijaučiu ypatingai kompetetingas šiuo klausimu. Bet kuriuo atveju, ši frazė pasako viską:

Building office buildings for technology companies won’t get you a silicon valley, because the key stage in the life of a startup happens before they want that kind of space.

Pati opiausia problema Lietuvoje matyt yra universitetai. P. Grahamas savo straipsnyje rašo, kad moksliukams (gudručiams/nerds) patinka moksliukai ir jie keliaus ten kur jų koncentracija didesnė. Aš kalbu tiek apie mokslininkus/dėstytojus, tiek apie studentus. Šiandien delfyje skaičiau labai labai gerą interviu su B. Juodka apie lietuvos švietimo problemas. Taikliai pastebėta:

Europoje ir Lietuvoje silpniausia grandis yra studijų kokybė. Ja nepatenkinti studentai, o darbdaviai iš dalies nepatenkinti mūsų absolventais.

Aš dar pridėčiau, kad dėstytojai taip pat visai pagrįstai gali būti nepatenkinti savo studentais. Dabar daug kas stoja “dėl popieriaus”, ką toks žmogus išmoks? Jis slys per sesijas, bet galiausiai neatsimins nieko ir dirbs ne mėgiamą darbą, temps “katorgą”. Matau aš tokių žmonių savo pažįstamų tarpe. Man jų gaila.

Dar straipsnyje minima, kad ir pats universitetas turi stovėti ne laukuose, o mieste, kuriame moksliukams būtų įdomu. O jiems įdomu beveik viskas. Ir ties šia vieta Polas, mano nuomone, pradeda šiek tiek kartotis. Bet labai trumpai, nes…

… paliečia dar vieną jautrią Lietuvai stygą - jaunimą (mano supratimu tai amžius nuo 14 iki 30). Gimtinė šiuo atžvilgiu tikrai nespindi, nes auklėjama bilenkaip, tik ne taip kaip reikia. Pavyzdžiai?

• Mano, amžiną atilsį, buvusi auklėtoja stengdamasi dėl savo mokinio, kuris nelankė pamokų, nuėjo pabendrauti su jo tėvais. Atsimenu pasakojo: “gerai, kad spėjau išlėkti iš buto greičiau už į mane atskriejančią kėdę”. (Labai, abejoju, kad ji kokiu peiliu grąsino tą vaiką į mokyklą atitempti). Kas pas tokius gali užaugti? Aš manau gyvulys. Ir, nors labai liūdna, tarkim, šiauliuose tokių tikrai ne mažuma (nors yra ir normalių žmonių, bet jie užspęsti).
• Mano kieme šiauliuose vyksta tokie dalykai. Dar kartais nutinka ir taip, kad 12-15 metų vaikinukai po savo tėvų ir kaimynų langais apiplėšinėja mašinas. Čia ne šiaip padurniavimai. Klaipėdoj dvylikametis jau aštuonmetį pasmaugė ir įmetė į jūrą…. Baisu.
• Žinau, yra mokyklų, kur pseudo “dedovščina” įsišaknijusi iki nežinau kur. Kaip suprast mokytojo pasakymą vaikams “tai jūs nieko nepirkit”, kai iš tų vaikų didesni vaikai atiminėja viską, ką jie perka valgykloje. Atsiprašau? Jei iš manęs atima mano nuosavybę, tai aš turiu jaustis kaltas, kad ją turėjau? Apsaugok mus Viešpatie!

Gal užteks?

Jeigu dabar paklaustumėt: Šiauliai, Vilnius, Kaunas, Klaipėda - kur bus lietuviškasis “Gintaro Slėnis”? Didžiausią tikimybę atiduočiau - Vilniui, nes visgi čia koncentruojasi pagrindinė masė, kurią akcentuoja Polas Grehemas. (Kitas klausimas ar ta masė yra pakankamai kritinė, kad prasidėtų grandininė reakcija?). Šiek tiek mažesnę tikimybę duočiau Kaunui, ji atitinka nemažai kriterijų (KTU - geras universitetas, yra gudrių žmonių), tačiau pagal investicijas, manau, neprilygsta Vilniui, be to - man nepatiktų eiti namo ir būti sušaudytam (neneikit, laikraščius skaitau - kaune visko būna ). Ne Šiauliuose - nes ten žmonių mentalitetas visiškai kitoks, nei Vilniuje. Į ŠU savo noru stoja per mažai žmonių, o ir dėstytojų požiūris ten labai keistas (prisiklausau iš pažįstamų). O klaipėda - klaustukas. Apie to miesto sąlygas tikrai žinau per mažai, kad galėčiau taip tvirtai išsakyti savo nuoomnę. Klaustukas ir tiek.

Och. Daug. Dabar visi perskaitę greitai marš generuoti idėjų ir kurti savo “startup’us”, nesvarbu, kad ir kur begyventumėte. Nepavyks? Nieko tokio - atsiras patirties ir daugiau idėjų. Prieš keletą metų iš visų savo darytų projektų įgyvendindavau iki veikimo fazės turbūt vos 1-3%, bet už tai tie likę 99-97% man suteikdavo naujų minčių, idėjų, patirties ir žinių. Dabar žinoma darbas įpareigoja viską užbaigti iki galo.

Susiję straipsniai

• Sveikinimų koncertas. Blogiškai (6)
• Silicio Slėnis #2: amerikietiškas požiūris (3)
• Kur dingsta mano laikas? (1)
• Arčiausiai šimto (9)
• Apie požiūrį į darbą… (12)
• Kam tie universitetai ir mokyklos? (10)