Nežinau, kaip jūs, tačiau aš žiauriai esu dėkingas likimui, kad suvedė mane su tokiais žmonėmis, kurie niekada neleidžia liūdėti, kad ir kas atsitiktų. Visada galima susitikti, paskambinti pašnekėti apie džiaugsmus ir vargus ir t.t. ir pan. 
Jau antri metai, kaip mes su klasiokais rytais nebesusitinkam toje pačioje mokykloje, tačiau ryšys tarp daugelio išliko. Tai džiugina.
Labai labai dėkoju savo klasiokams, klasiokėms (taip pat kambariokams bei naujiems draugams Vilniuje), kurie man padėjo ištverti kelias pragariškai atrodžiusias savaites ir nepalūžti po paskutinio kirčio.
Ne mažiau didelis ačiū mokytojams ir auklėtojai, su kuriais susitikau būdamas gimnazijoje ir pašnekėjau nuo dūšios. 
Last but not least, bendradarbiams @ M2, kurie palaikė mane užkraudami darbais. 
Ne ne, juokauju! Palaikė suprasdami situaciją ir bandydami padėti. (Kartais padėdami priimti teisingus, o ne spontaniškus, sprendimus dėl savo ateities).
Tai padėjo suprasti, kad kai viskas labai blogai, ir atrodo jog blogiau ir būt nebegali, visada ateina pavasaris. Čia kaip metų laikai. Čia kaip vertybinių popierių birža.
Nors dar ne iki galo sveikas kaip ridikas, tačiau situacija su dienom gerėja. Ir dėl to esu dėkingas jums! Ačiū! :*
03 Gru 07
22:12
Dude, don’t give up, keep on goin’
03 Gru 07
23:06
Sveikinimų koncerte būna ir dainelės… Pataupei?
04 Gru 07
16:23
visi išgyvena, išgyvensi ir tu.
04 Gru 07
17:10
scania: Na taip, ant dainelės pataupiau…
Kiekvienas savo nuožiūra ant grotuvo tegul pasileidžia… Sorry dar nesugebu įdėt kokio-tais flash audio grotuvo į blog’ą. 
Faina šikne: pats baisiausias dalykas, kad tuo metu atrodo priešingai. Gerai, kad praeina.
04 Gru 07
17:49
Kad flash nededi, tai man atrodo pliusas
o dėl to, kad galima ta proga kiekvienam savo pasileisti - tai sveikinimų koncertas su tiuninguota pageidavimų dalimi 
Ką dievas nedaro, viskas į gerą 
06 Gru 07
09:37