Vakar skaitydamas savo RSS srautus pastebėjau naujieną, jog anapilin iškeliavo žymus mokslinės fantastikos kūrėjas - Artūras Čarlzas Klarkas. Iškart prisiminiau krištolinę kaukolę iš per kažkurią iš televizijų rodyto serialo “Paslaptingasis A. Clarke’o pasaulis” ir knygą “Sugrįžimas į Ramą”, kurią būdamas gal 13-os metų bandžiau skaityti, tačiau “nesuvirškinau” - matyt tada nepatiko gryna fantastika, su mažai veiksmo. Pasak vikipedijos - dabar kuriamas šio filmo scenarijus, o vaidinti jame turėtų pats Morganas Freemanas. Turėtų būti gėris. Tačiau…
Kas mane labiau sudomino yra tai, jog sužinojau apie tris Artūro Klarko įstatymus:
1. Kuomet jau nebejaunas ir pripažįstamas mokslininkas sako, jog kažkas įmanoma - jis beveik visada bus teisus. Kuomet jis sako, kad kažkas neįmanoma - labai tikėtina, jog jis klysta.
2. Vienintelis būdas sužinoti galimybių ribas, yra žengti mažą žingsnį link neįmanomo.
3. Bet kokios, pakankamai išvystytos, technologijos neįmanoma atskirti nuo burtų/stebuklų.
Būtent trečias punktas mane sudomino labiausiai. Jeigu kas nors esate skaitę “Naujojo testamento” Apokalipsės (”Apreiškimas Jonui”) skyrių tikrai turėtumėte suprasti kodėl tas sakinys mane sudomino. Nesiplėsiu, nes čia galima prirašyti daug, o geriausia pamatyti pačiam - siūlau paskaityti, nustebsite kaip ten viskas panašu į ištrauką iš fantastinės knygos, kurioje netiesiogiai užsimenama apie burtus.
O pirmas ir antras punktas man asmeniškai prie širdies - aš lengviau priimu informaciją iš dėstytojų tada, kai jie sako, kas yra įmanoma, kas jau žinoma, o ne stabdo tobulėjimą nukirtinėdami “tai neįmanoma”.
Tačiau šiais trim neapsiribojau, paieškojau dar… ir radau Šermerio paskutinysis įstatymas. Tai perfrazuotas A. Klarko trečiasis teiginys, tačiau dabar dar labiau surišamas su mano minėtuoju Biblijos atveju.
Pakankamai technologiškai išsivysčiusi civilizacija (kalbama apie kosmines civilizacijas) - neatskiriama nuo Dievo.
Galų gale, radau dar kelis, turbūt plačiausiai žinomus fantastikos mėgėjų tarpe - Izaako Asimovo trys robotikos įstatymai. Jų laikosi visi jo kūriniuose aprašyti robotai, o ir realybėje tikriausiai kažko kito sugalvoti neįmanoma. Kai kas sako, kad šie įstatymai turi klaidų.
1. Robotas jokiu būdu negali sužeisti žmogaus, arba savo pasyvumu pakenkti žmogui.
2. Robotas turi vykdyti visus žmogaus nurodymus, išskyrus tuos kurie pažeistų Pirmąjį Įsakymą.
3. Robotas turi saugoti save, tiek kiek tai nepažeidžia Pirmojo ir Antrojo Įsakymų.
O kas jeigu robotas nežino “pakenkimas žmogui”? Žmonės kasdien pakliuva į pavojingas situacijas (patys net to nepastebėdami), ar nepradėtų robotai siautėti bandydami padėti? Pamąstymui rekomenduoju filmą “I Robot”.
Tad linkiu jums mokantis neužmiršti pirmojo Klarko įstatymo, išvydus stebuklą - prisiminti trečiajį, ir tobulėti nuolat peržengiant savo galimybių ribas (kalbu ne apie kojos trukčiojimą, kai spidometras rodo 200km/h, o profesinį ir dvasinį tobulėjimą) - taip kaip sako antrasis Klarko įstatymas.
Šis įrašas neturi komentarų.