Po ankstesnių atseit kriminalinės policijos, dėl atseit pavogto iš rūsio dviračio ir per garsios muzikos (kriminalinė? wtf, mes nuo rūsio net rakto neturim), kelių kaimynų su kuriais tarėmės dėl muzikos, vakar sulaukėm dar vieno unikalaus svečio. Iš pradžių pagalvojom su bendragyventojais, kad vėl koks nors “kriminalistas” (be ženkliuko aš nepasitikiu), susirinkom keturi drūti vyrai prie durų ir nusprendžiau tą savo įėjimą į alibabos urvą atidaryt.

Pirmas pasitikęs daiktas buvo alkoholiko stink’as (smarvė), o aš kaip tokių žiaurus nemėgėjas (gyveno keli panašūs Šiauliuos kaiminystėj) iškart kietai:

- nu, ko nori? ne ten pataikei…

ir ėmiau duris uždarinėt, o ans žiū neleidžia. Paskui žvilgt - kovinis vilkšunis į kambarį bando veržtis. Be antsnukio. Dar labiau susinvervinau ir nors kelnėse jau vos nepradėjo kauptis blogos dvasios kažkaip ekspromtu prispaudžiau šuns galvą tarp staktos ir kojos. O šeimininkas:

- anū ką atiduokit daiktus! aš žinau kuo jūs čia užsiimat! va šuo atsekė paskui kvapą.
- ne policijos čia šuo, neaišku pagal kieno kvapą jis čia atsekė
- policijos čia šuo! aš jum vyrai sakau - tik įleiskit mane į vidų aš savo susirenku ir išeinu, man nieko iš jūsų nereikia. - ir laiko jis mūsų duris.

Nu blin, kaip tokių kliedesių nepernešu, tariau aš tam brokoliui:

- uždėk antsnukį, tada kalbėsim.
- man antsnukį uždėt, kaip…
- sakau, uždėk arba šnekėsim tryse - su policija, nuėjau mobiliaką pasiėmęs
- gerai, man antsnukį uždėt - čia dvi sekundės

Žodžiu, uždėjo tą antsnukį, tada kaip ir žadėjau, išėjau už durų, uždariau duris (labai tikiuosi mus stebėjo kambariokai pasiruošę gelbėt) - prasidėjo pokalbis, man bandant nuo jo laikytis bent dviejų metrų atstumo (fdrūg jis ten iš savo neplautos galvos kindžalą išsitrauks):

- nu šnekėk, kas yra? - sakau.
- mane apvogė, pavogė mobiliaką ir piniginę, nu ne mano, o mano draugo.
- mes čia nieko nevogėm, turim visi darbus, studentai esam - paskaitose buvom šiandien, nežinau kas tau dingo, bet ne mūsų darbas. jeigu kažkas netinka skambinam policijai ir iškart išsiaiškinam.
- nu bet tu supranti, mes čia trys draugai… nueinam į kioskelį, nusiperkam, išgeriam… ir mus visąlaik apvogia. (čia yra, jaučiu, mano išgirsta kiečiausia metų frazė)
- klausykis, vienąkart sakau ir einu, nes darbų turiu - apie tavo daiktus nieko nežinau, ir mobiliaką savo turiu ir juolab čia aplinkui nelabai vaikščioju.
- nu gal ir suklydau.
- nu tikrai ir suklydai

Tuo metu draugelis vilkšunis (tas visai toks draugiškas gyvis man pasirodė), tupėjo kampe šnopuodamas ir žiūrėjo į laiptus. Nusprendžiau dar labiau įtikinamiau jam paaiškint, kad ten tikrai ne mūsų darbas (juolab, kad pirmąkart tą girtuoklį mačiau):

- žiūrėk šuo net nurimo, ar būtų man kandęs, jeigu būčiau tas, kurio ieškai?
- TAI AIŠKU!
- Nu va matai, vadinasi tikrai ne ten pataikei, gero vakaro.

Po to prasidėjo vos ne keliaklūpsčiavimai atsiprašant - kurių aš visai matyt nenorėjau, taip ir nuėjau jam besilankstant…

Žodžiu moralas kame:

• durų nepažįstamiem neatidarinėjam;
• jeigu atidarinėjam tai į vidų neįleidinėjam;
• jei jau labai reikia užeit, pasiūlom pakalbėt koridoriuj;
• jeigu tikrai jūs “ne į temą”, o susitart neina - pasiūlot derybininkaut policijai;
• bandot perkalbėt;

O išvada: nežinai kas už durų - jų ir nedaryk. Gerai viskas, kas gerai baigiasi, bet jeigu tas šuo būtų labiau emociškai nestabilus koks, tai turbūt, kaip sakoma, mano meilės įrankiai dabar lakstytų po visą Pilaitę kažkokio vilkolakio nasruose. Žodžiu, good luck, ir linkiu jums mažiau tokių nuotykių.

Susiję straipsniai

• Nenoriu vogti, duok pinigus. (12)
• Kaip aš savo vaizduotę lavinau (3)
• Globalizacija. Geišos žingsneliu. (0)
• Šiaulių arena. Įspūdžiai (2)
• Nuotrauka ant lankstinuko (5)
• Lietuvių kalbos ypatumai (3)