Aš turbūt kažkokią charizmą turiu ir traukiu unikalius žmones prie savęs. Vakar apturėjau pažintį su tokiu vyruku, kuris leidžiantis nuo Mindaugo Maksimos link Trakų stotelės priėjo ir užkalbino mane:

- Sveikas, aš čia kątik iš pataisos namų (ar kalėjimo? - biškį dėl adrenalino antplūdžio nepamenu) išėjau, ne narkomanas esu, noriu valgyt. Vogti nenoriu - duok pinigus.

» Skaityti toliau…

(Photo by espelina)

Antraštę įkvėpė Irenos Smetonienės kalba per BLOGin konferenciją ir vakar aptiktas tinklapis… Pasirodo, ne tik su lietuvių kalba problemos iškyla. Linksmai pasižiūrėkit likusias nuotraukas.

Po ankstesnių atseit kriminalinės policijos, dėl atseit pavogto iš rūsio dviračio ir per garsios muzikos (kriminalinė? wtf, mes nuo rūsio net rakto neturim), kelių kaimynų su kuriais tarėmės dėl muzikos, vakar sulaukėm dar vieno unikalaus svečio. Iš pradžių pagalvojom su bendragyventojais, kad vėl koks nors “kriminalistas” (be ženkliuko aš nepasitikiu), susirinkom keturi drūti vyrai prie durų ir nusprendžiau tą savo įėjimą į alibabos urvą atidaryt. » Skaityti toliau…

Prie ko čia geišos ir globalizacija? Apsidairykit - vakar ir šiandien turėjot pastebėti kiek daug žmonių ant to pliko ledo juda mažais žingsniukais. Tokiais paprastai vaikšto geišos (na tikros aš nesu matęs, bet kine esu “apveiziejęs”).

Tokio plikledžio, koks užpuolė mūsų respubliką šiemet, dar nebuvau matęs. Padaugėjo “pilvašliuožių” (no kidding, vakar šiauliuose mačiau kaip moteriškė iš “mikriuko” išlipo, parkrito ir nučiuožė šaligatviu gulėdama ant pilvo ).

Naudodamasis tarnybine padėtimi, visiems skaitytojams linkiu NEišbandyti pilvašliuožystės, ir nelėkti kaip P. ir M. Vanagams - nes nors ir smagu čiuožti, tačiau sudėtinga sustoti.

Viską reikia daryti neskubant. Geišos žingsneliu.