Nežinau, kaip jūs, tačiau aš žiauriai esu dėkingas likimui, kad suvedė mane su tokiais žmonėmis, kurie niekada neleidžia liūdėti, kad ir kas atsitiktų. Visada galima susitikti, paskambinti pašnekėti apie džiaugsmus ir vargus ir t.t. ir pan. 
Jau antri metai, kaip mes su klasiokais rytais nebesusitinkam toje pačioje mokykloje, tačiau ryšys tarp daugelio išliko. Tai džiugina.
Labai labai dėkoju savo klasiokams, klasiokėms (taip pat kambariokams bei naujiems draugams Vilniuje), kurie man padėjo ištverti kelias pragariškai atrodžiusias savaites ir nepalūžti po paskutinio kirčio.
Ne mažiau didelis ačiū mokytojams ir auklėtojai, su kuriais susitikau būdamas gimnazijoje ir pašnekėjau nuo dūšios. 
Last but not least, bendradarbiams @ M2, kurie palaikė mane užkraudami darbais. 
Ne ne, juokauju! Palaikė suprasdami situaciją ir bandydami padėti. (Kartais padėdami priimti teisingus, o ne spontaniškus, sprendimus dėl savo ateities).
Tai padėjo suprasti, kad kai viskas labai blogai, ir atrodo jog blogiau ir būt nebegali, visada ateina pavasaris. Čia kaip metų laikai. Čia kaip vertybinių popierių birža.
Nors dar ne iki galo sveikas kaip ridikas, tačiau situacija su dienom gerėja. Ir dėl to esu dėkingas jums! Ačiū! :*
"Studijuojantis darbuotojas ir dirbantis studentas.", "Pamišęs dėl saulėlydžių", "Turi aiškius tikslus ir vertybes...", "Iš pirmo žvilgsnio 'pasikėlęs', o iš tiesų
labai draugiškas", "Linkęs į perfekcionizmą." - Julius Šėporaitis.
