Aš turbūt kažkokią charizmą turiu ir traukiu unikalius žmones prie savęs. Vakar apturėjau pažintį su tokiu vyruku, kuris leidžiantis nuo Mindaugo Maksimos link Trakų stotelės priėjo ir užkalbino mane:

- Sveikas, aš čia kątik iš pataisos namų (ar kalėjimo? - biškį dėl adrenalino antplūdžio nepamenu) išėjau, ne narkomanas esu, noriu valgyt. Vogti nenoriu - duok pinigus.

» Skaityti toliau…

Po ankstesnių atseit kriminalinės policijos, dėl atseit pavogto iš rūsio dviračio ir per garsios muzikos (kriminalinė? wtf, mes nuo rūsio net rakto neturim), kelių kaimynų su kuriais tarėmės dėl muzikos, vakar sulaukėm dar vieno unikalaus svečio. Iš pradžių pagalvojom su bendragyventojais, kad vėl koks nors “kriminalistas” (be ženkliuko aš nepasitikiu), susirinkom keturi drūti vyrai prie durų ir nusprendžiau tą savo įėjimą į alibabos urvą atidaryt. » Skaityti toliau…

Berašydamas vakarykštį įrašą pagalvojau, kaip lavėjo mano fantazija ir vaizduotė, ir užsimaniau pasidalinti patirtimis, galbūt kas įžvelgs dalį savęs ir pasidalins savo patirtim arba bent pamatys kokią nors super duper “vaikų kūrybinio lavinimo” metodiką kurios pirmam leveliui užtenka kartono ir lipalo, o antram - didesnių investicijų. Iš esmės čia toks pasigiriamasis post’as atgamint, kaip ir kodėl aš būtent toks dabar, o ne kitoks. Jei ieškot ten to super duper lavinimo - skrūlenkit savo eksploreriaus slankjuostę apačion. Jei kažką šitos pagirios žeidžia, rekomenduoju pasinaudoti puslapyje integruotu mygtuku [x], kuris randasi viršuj dešinėj ir atsiranda visad kai kas nors jus erzina.

Nuo pat mažens buvau pyplys, kuriam reikėjo beveik visko, kas užkabindavo akį. Tėvai kartais išpildydavo mano pageidavimus, o kartais (pasak linksmų istorijų) nepadėdavo net priešmirtinis klykstamas, kritimas balkiu ant žemės ir mirtini kung-fū smūgiai į žemę arba orą, kojomis ir rankomis, gulint. Žodžiu, jei daikto negaudavau - iš pradžių tikrai būdavo nekažkas, bet, kaip sakoma, jei yra didelis noras - bus ir rezultatas. » Skaityti toliau…

Vakar turėjau šiokią tokią galimybę aplankyti tą naują Šiaulių areną - vyko kasmetinė verslo paroda “Šiauliai 2007″. Ką aš galiu paporinti? Trumpai drūtai - mano asmeninė nuomonė:

Iš kuo toliau žiūri, tuo įspūdingiau atrodo.

Viduje išvaizda +/- kaip ir Siemens arenos - t.y. plikas betonas beveik visur. Užtikau tik vieną kavinę, kurioje daug erdvės nes mažai stalų. Padavėjai irgi nenori arbatpinigių, tad labai nepersistengia prieiti prie klientų (nors gal ten savitarna?).

Pasak parodos dalyvių - parodos plotas prilygsta tam, kuris būdavo šiaulių teniso kortuose (ten vykdavo ankstesnių metų parodos). Tačiau aš kažkaip su šiuo palyginimu nesutinku, teniso kortuose mano nuomone parodos plotas būdavo didesnis. Na, gal šiemet skaičiavo tik stendų plotą, o ne praėjimų, nes palyginimui… teniso kortuose buvo galima laisvai vaikščioti eilėse tarp stendų, čia, arenoje, turėjau vieną eilę praleisti ir apžiūrėti ją tik parodai besibaigiant, kitaip būčiau netilpęs. (Jei kam įdomu toje eilėje buvo puodai, rankinės, kailiniai ir kitas moteriškas stuff’as)

Kas dar įdomesnio? Susitikau klasiokę, kurios nemačiau gal kokius keturis metus (klasiokai buvom prieš tą vadinamą profiliavimą), pasirodo ji - arenos darbuotoja. Taigi jai pasinaudojus tarnybine padėtimi, man nepaprieštaravus buvau nuvestas iki jos ofiso. Taigi buvau tarp tų VIP, kurie gali pamatyti areną “iš darbuotojo” pusės. Ir ką? Ir nieko… Nesusižavėjau. Sienos - plikas betonas, koridoriai - siauri (praeiti galima, tačiau psichologiškai slegia). Tas, atseit, holografinis stiklas - iš arti irgi nieko įspūdingo (priešingai, kai žiūri į areną iš toli ir saulei leidžiantis - vaizdas rauna stogą).

Kol sėdėjom ir šnekučiavomės spėjau pamatyt Robertą Kuncaitį su treningais ir BC “Šiauliai” klubo direktoriaus nugarą.

Tokie tat ir įspūdžiai. Ai, beje, buvo dalykas mane sudominęs, ŠU pristatinėjo vandenilinį variklį, kuris pasirodė labai paprastas (gal tai tik pristatymo tikslais) ir rodė tą automobilį, kuris čia vasaros pabaigoje keturis metrus pavažiavo, paskui turbūt vanduo baigėsi.