Žiūriu aš dabar per “teliką” tą šou skirtą, atseit, vasario 16-os dienos paminėjimui. Viskas gražu, kol rodo sceną - lyg ir vyksta koncertas, bet tik atsisuka kamera į žiūrovus - butelius nors imk ir skaičiuok. Vienas kątik visą ekraną užstojęs buvo.

Sarkazmo dozė nuo mano kambarioko:

Galėjo mus daugiau kartų okupuot ir pult, dabar dažniau “pagert” galėtume….

Juokas per ašaras, iš tiesų - daugumai dar viena proga prisisprogti. Prieš pusvalandį ėjau į parduotuvę, šešėlyje pasislėpę pypliai ir n-iolikmečiai vaiduokliškai šnabžda praeinantiems “ar galit nupirkt alaus? ar galit nupirkt alaus?”. Manęs neprašo, nes dažniausiai iš šono atrodau piktas arba susimąstęs kitais reikalais. Bet atsiranda gezai, kurie paklausia: “kiek reikia?”, ir vėl tas vaiduokliškas balsas iš šešėlio: “tris pūsles?”….

Čia tikriausiai turėčiau dar ką nors parašyt, bet nerašysiu. Neturiu komentarų…

Vakar pamačiau, kad viena žuvytė lyg ir dėmėtlige, lyg ir grybeliu susirgo. Puoliau į parduotuvę pirkti mažo akvariumuko ir vaistų, kai tarp manęs ir kambarioko įvyko trumpas pokalbis:

Jis: Ar ne pigiau nauja žuvytė, negu tas akvariumas?
Aš: Kai tavo vaikas sirgs, prisimink, kad naują vaiką “pagamint” yra lengviau ir pigiau.

Čia yra žiaurus palyginimas iš mano pusės, bet ar ne žiauriau gyvą padarą prilyginti kažkokiam daiktui, kurį “sugedus” galima išmesti ir pakeisti nauju?

Štai toks trumpas dialogas “išsivystė” tarp besimokančios egzaminui būsimos inžinierės ir manęs:

Ji: kam man reikia tą š… mokytis? Man dar jo niekad neprireikė ir turbūt neprireiks, o aš čia dabar turiu vargt.
Aš: kad į “šeši nuliai milijoną” nuėjusi bent 10Lt laimėtum.

Ir tikrai gyvenime visada bus dalykų, kurie nepatinka, bet juos reikia padaryti.

Vakar buvo tas vadinamasis Kalėdų Sostinės 2007 atidarymas Vilniuje. Plius eglutės žiebimas. Eglutė tai - gerai, panaši kaip pernai… Tiesą sakant tokia pati kaip pernai (jei kalbėsim apie apipavidalinimą). O va, ta roko opera, tai patylėsiu… Nors ne, netylėsiu

Trenkiausi į patį centrą su savo žaliu varvekliu panosėje, tryniausi tarp viso vilniaus gyventojų (taip taip, ten buvo visas vilnius susirinkęs), kad pamatyčiau tokį pigų šou, kur viskas vyko pagal fonogramą (šitą galima suprast) ir niekas iš atlikėjų nemokėjo žodžių normaliai. Gal aš per daug jau buržujiškas pasidariau, bet man norisi, kad mane kaip žiūrovą gerbtų, o ne tokią chaltūrkę “ai čia va pažiobčiosiu ant scenos, paskui su chebra aisim išgersim” suktų.

Vienintelis dalykas kuris ten atrodė įspūdingai buvo Astos Baukutės/Ledo karalienės ledo sijonas. Tas daiktas per ekraną bent jau kiek mačiau tai privertė išsižiot - padaryta įspūdingai. (Ko nepasakysi apie pačios Baukutės netikslų vablenimą pagal įrašą).

Dar mane žiauriai biesina tie šniurgaliai 12 metų su cigarete dantyse ir alaus pūslėm pažastyse - ten tokių iki valiai buvo. Ačiū Vilniaus miesto savivaldybei - snargliai turėjo progą išgert. Žinoma tų moliuskų protas nesusiproti, kad tuščią butelį reikia mesti į šiųkšliadėžę, o cyzų paką į kišenę ir po to į šiūkšliadėžę. Visiški vienaląsčiai net pradėjo daužyt butelius. Man tai labai pikta, nes kažkiek tikintis esu, o šalia Arkikatedros - tokie dalykai dedasi. Aš čia susikeiksiu, bet ‘zajabys’ karta auga.

Tai va, renginys - total crap/tuštybės mugė. Tie kurie žiūrėjo per teliką turi pliusą - nereikėjo aikštėje šalti.