Tai va, šendien apturėjau svečių! Draugės iš Kauno atvažiavo. Tris metus nesimatėme, buvo apie ką pašnekėt, buvo dėl ko ir skystos duonos (aka. Alučio) paskanauti. 
Aišku kas per susitikimai be nuotykiu, taip ir šį kartą apturėjom tokį.
Žodžiu, nueinam į kavinę, sėdim. Ir taip sėdim nemažas penkias minutes, gerai, kad buvo apie ką šnekėti. Taigi po tų penkių minučių atšuoliuoja dvi susikabinusios, rankas per petį permetusios “podružkės”-padavėjos. Na ir bandom mes užsisakinėti gėrimų, kas su pažymėjimais - gauna visko ko nori, kas be - padavėja paverkšlena: “mane išmes, mane išmes” ir neatneša užsakymo. Baisu! 
Nusprendėm sunaikinti tai ką jau užsisakėm (aka. išgerti) ir persikraustyt kitur.
Persikraustėm, kaip aš įvardinčiau - tuščia sandėlį… Užsisakom MIX’o - nėra, užsusakom sidro - padavėja vel atbega - NERA! Galų gale draugė užsisakė desertą - padavėja: “atsiprašau, bet grietinėlės nėra, nebus deserto, gal ką kitą norite?”. Košmaras… Pasėdėjom porą valandėlių, o paskui išsiskirstėm savais keliais su pažadais susirašyti… bet ar tai nebus tušti apygirčių merginų pažadai?
Istorijos moralas toks - kaip elgtųsi tikri draugai? Manau šiandienos įvykis galėtų būti pavyzdžiu kitiems mano pažystamiems, kurie gyvena tikrai daug arčiau ir netgi telefono numerį žino, tačiau aplanko/paskambina/parašo sms tik kai patiems prireikia naudos/pagalbos iš manęs. Baisu dabar pagalvoti, kad aš kažkada galėjau juos vadinti savo draugais.
23 Bir 05
00:25
[...] tęsiant temą… Birželis 23rd, 2005 Va kaip tik praeitam post’e rašiau apie “draugus“, kuriems reikia tik naudos reikia iš [...]
23 Bir 05
10:10
Nu apačioj…