Tai va, šendien apturėjau svečių! Draugės iš Kauno atvažiavo. Tris metus nesimatėme, buvo apie ką pašnekėt, buvo dėl ko ir skystos duonos (aka. Alučio) paskanauti. Aišku kas per susitikimai be nuotykiu, taip ir šį kartą apturėjom tokį.
Žodžiu, nueinam į kavinę, sėdim. Ir taip sėdim nemažas penkias minutes, gerai, kad buvo apie ką šnekėti. Taigi po tų penkių minučių atšuoliuoja dvi susikabinusios, rankas per petį permetusios “podružkės”-padavėjos. Na ir bandom mes užsisakinėti gėrimų, kas su pažymėjimais - gauna visko ko nori, kas be - padavėja paverkšlena: “mane išmes, mane išmes” ir neatneša užsakymo. Baisu! Nusprendėm sunaikinti tai ką jau užsisakėm (aka. išgerti) ir persikraustyt kitur.
Persikraustėm, kaip aš įvardinčiau - tuščia sandėlį… Užsisakom MIX’o - nėra, užsusakom sidro - padavėja vel atbega - NERA! Galų gale draugė užsisakė desertą - padavėja: “atsiprašau, bet grietinėlės nėra, nebus deserto, gal ką kitą norite?”. Košmaras… Pasėdėjom porą valandėlių, o paskui išsiskirstėm savais keliais su pažadais susirašyti… bet ar tai nebus tušti apygirčių merginų pažadai?

Istorijos moralas toks - kaip elgtųsi tikri draugai? Manau šiandienos įvykis galėtų būti pavyzdžiu kitiems mano pažystamiems, kurie gyvena tikrai daug arčiau ir netgi telefono numerį žino, tačiau aplanko/paskambina/parašo sms tik kai patiems prireikia naudos/pagalbos iš manęs. Baisu dabar pagalvoti, kad aš kažkada galėjau juos vadinti savo draugais.

Niekas nežino ar mūsų asmenybės pereina į kitą egzistavimo būseną, bet…
…jei mes galime sukurti tokį jautrų instrumentą, kurį galime valdyti būdami kitame pasaulyje…
…toks instrumentas turėtų kažką įrašyti…
Thomas Edison, 1928

Kątik baigiau žiūrėti filmą “Balsai iš Anąpus” (“White Noise”), viršuje - citata, kuria prasideda filmas. Tikėjausi kažko mistiško, tačiau faktas tas, kad ties viena filmo vieta turėjau sustoti ir pasitikrinti kelnes. Pasisekė - tuščios. Šiaip nelabai patiko, tačiau vietomis vertė krūptelėti, o taip mane paveikti sugeba tik pavieniai filmai (pvz.: istorijos apie teksaso skerdynes arba lemtingus posūkius buvo mažiau baisios). Taigi pažiūrėjęs šiuos balsus iš Anąpus, prisiminiau Laumžirgį (“Dragonfly”) apie gydytoją netekusį savo žmonos kažkur pietų amerikoje - daug įdomesnis filmas.

Kad ir kaip bebūtų, po tokių filmų (mistinių, kaip “Laumžirgis”) susimąstau apie Mirtį - kas bus po to? Atrodo dar nelaikas, bet tai tokiems pamąstymams netrukdo. Maža to, prieš kelis mėnesius teko patirti vos ne pragarą: per 1,5 mėnesio mano aplinkoje - šeimoje, mokykloje, tarp pažystamų - mirė keturi žmonės. Skaudžiausia žinoma yra prarasti šeimos narį, tačiau… kai kas savaite ar net dažniau ausyse girdi tuos sausus žodžius: “Jis/ji mirė”, savaime darosi kraupu eiti gulti ir keltis kitą rytą, nes nežinai į kieno laidotuves/šermenis/mišias šiandien eisi, kieno nuotrauką neši paskutinėje kelionėje?

Įdomu… ar jie gali kontaktuoti su mumis? Retorinis klausimas be atsakymo… Kadanors bus aišku, tačiau tada jau bus pervėlu kam nors pranešti.

Šiaip aš čia nepostringaučiau apie mirtį jeigu pastarosiomis dienomis jų nesapnuočiau. Košmarais tų sapnų nepavadinčiau, greičiau pavargusios sąmonės žaismas. Kaip pavyzdį galiu papasakoti vieną įvykį: prieš dvi savaites einu miegoti (gana vėlai tąkart), užsimerkiu ir pradedu snūsti… iki išgirstu balsą: “aš miriau prieš šešias su puse savaitės, aš miriau prieš šešias su puse savaitės, aš mi…”. Akys iškart pasistojo piestu, šokau iš lovos, pradėjau ieškoti kalendoriaus - nesėkmingai, tačiau pasižadėjau ryte tai patikrinti. Patikrinau - šešios su puse savaitės nuo sapno buvo balandžio 27d. Dabar net neatsimenu kas tuo metu mirė, bet mirusių tikrai buvo…

Galvokit ką norit, bet aš tai bijau išsikraustyti iš proto.

Na va aptikau kątik čia ir čia. Bus jau du mano žinomi politikai su blog’u. Reikės kartas nuo karto paskaityt, pakomentuot, pasijuokt…

Labas rytas! Pagaliau šiek tiek atsigavau. Gryžau 8 ryto komoj, kruvinom akim, kančių keliais… Atsiguliau į lovą ir sėkmingai užknarkiau. Po kiek laiko išgirdau, kaip kažkas aplinkui tyliai vaikšto - tėvai arba brolis pagalvojau. Paskui kažkieno ranka čiupo mane už peties, atsuko į save ir sušuko: “Kelkis, jau po dviejų!”. Tačiau net ir tada aš nesikėliau. Taigi, kadangi jau šiek tiek atsigavau (nors dar tebegraužia akis), galiu papasakoti kas šiąnakt vyko:

Važiavau ten su viltimi pabėgti nors trumpam nuo tėvų ir pailsėti, deja pastarąjam norui buvo nelemta išsipildyti - visą naktį buvome ant kojų. Iš pradžių mokytojos sukvietė visus (~50 moksleivių) į aktų salę. Tikėjausi kalbos panašios maždaug į šią: “Negerkit, nerūkykit, būsit išmesti iš mokyklos ir pan”. Deja deja, buvo pasakyta: “Sargas kaip tik šiuo metu užrakina duris, ir atrakins jas tik rytoj 7 valandą. Taigi prašau jaustis kaip namie (bla bla bla), kultūringai ir labai prašome neiti į naująjį pastatą sukti meilės kampelių”. (Tiesą sakant, tokiu atveju ten būtų ne meilės kampeliai, o Kaligulos orgijos, nes iš 50 dayvavusiųjų, gal tik 7-8 vaikinai. :))

Tada prasidėjo smagumai: įvairūs klubai turėjo po valandą pristatyti save ir pasiūlyti įvairių žaidimų. Tikrai buvo fun, jeigu kas nors būtų turėjęs gerti, nebūtų buvę laiko tam. Žaidžiant socialinius žaidimus teko pasijusti benamiu, siena, detektyvu, aktoriumi… Pas “Samariečius” apturėjome “Paskutinę vakarienę”. Valgėme ir elgėmės pagal, kaip aš supratau, tikrus žydiškus papročius. (Buvo išdalinti lapukai su instrukcijom ;))

Nuo 5-ių iki 7-os - diskoteka, deja mano protas jau nebuvo toks šviesus, kad taip smarkiai pajudintų kojas - zombiavau aplinkui.

Atrodytu, normali naktis mokykloje… BEEEEET! Tikrai turėsiu ką papasakoti anūkams: visas renginys buvo filmuojamas filmukui “Naktis Janonyje”, tačiau aš manau, kad filmas ištikrųjų vadinsis “Šėporaičio Naktis Janonyje”. Neperdedu, šį vakara turėjau energijos, kuri liejosi per kraštus ir sugebėjau būti dėmesio centre/vakaro siela. Kadangi buvo pasakyta - elkitės kaip namie, tai aš ir nesivaržiau, reiškiausi. Darsyk įsitikinau, kad kai kurie mokytojai manęs nemėgsta, tačiau kaip smagu buvo matyti jų pastangas norint mane nusodinti - jie to negali padaryti, nes aš reiškiu nuomone, aš žinau savo vertę ir svarbiausia - aš moku tai ko jie mane moko. Tiek apie save, bet čia dar ne “puikiausia” dalis.

Dažnai būna atvirkščiai, bet šį vakarą turbūt buvo išimtis… Kažkuriuo metu mokytojos “pamainomis” dingdavo iš susibūrimo vietų. Vienąsyk teko praeiti visai šalia kelių mokytojų - padvelkė (bijau sumeluoti) vyno aromatais. Vėliau, kaip mačiau pro atviras duris, viena mokytoja sugebėjo su viena koja kibire nukristi nuo suoliuko koridoriuje.

Žodžiu argi mokytojai - ne žmonės? Žmonės. Argi moksleiviai - ne žmonės? Ne, rodo šio vakaro patirtis… Bet kad ir kaip bebūtų, buvo tikrai smagu. Prieš išsiskirstant buvo užsiminta apie dar vieną tokią naktį. Lauksiu!