Tokios tos ir velykos, kaip ir kasmet - kaime. Šiaip neminėčiau, bet buvau pakraupintas šiek tiek… Išėjau pasivaikščiot ir sutikau keletą girtų treninguotų “čiuvų”, kurie tikrai nebuvo draugiškai nusiteikę ir pro juos prasilenkiant įtampa tvyrojo ore. Už jų sutikau kitą “autopilotą”, šįkart draugiškesnį - lindo sveikintis, pasirodo kažinkoks Mantas.

Vėliau mane pradėjo iš lėto sekti juodas WV Golf’as, bet kažkuriuo momentu jo nebemačiau. Gal ir nesekė, bet tikrai pakraupino, nes nežinau kodėl reikia automobiliui važiuoti dviračio greičiu gera kelio galą.

O šiandien važiuojant namo mačiau du “autopilotus”: vienas šeip kreivai ėjo, o kitas - labai pralinksmino - važiavo su senovišku, labai mažu, motocikliuku… O jo važiavimo trajektorijos tikrai nepavadinsi tiesia, tuo labiau, kad ir pats pilotas labiau vėjo blaškomą šaką priminė. Maža to, prie šių “gyvūnų” galima paminėti dar du gamtos mylėtojus: vienas buvo apsikabinęs medį, o kitas šiaip ant ežero kranto buteliais užsiklojęs gulėjo ir bandė rūkyti.

Tai va kokios tos Velykos… Šventos vadinasi… Kas bus vėliau?

Susiję straipsniai

• Kaip aš savo vaizduotę lavinau (3)
• Tyrinėjimai | Smalsumas (5)
• Ar lietuviškas internetas - akmens amžiuje? Ne! (5)
• Baibokafilija… Baubomanija… Siaubotrauka… (0)
• Trumpa pasaka apie tai, kaip televizija išnyko (2)
• Kažkas čia ne taip! Turbūt dėl to ešerio. (4)