Baigiau savo krepšininko “karjera”. Viskas! Basta! Jeigu mano komanda manimi nepasitiki ir neįvertina mano indėlio žaidžiant - aš neturiu ką su tokia komanda veikti. Jeigu kiekvienas varžybas ari puolime ir gynyboj kaip arklys, po varžybu visu skaudančiu kūnu važiuoji namo ir lieki neįvertintas - nori nenori apima pyktis.

Vakar kantrybės taurė buvo perpildyta - šikau dabar ir tapšnojau aš ant tokios “komandos”. Aš turiu savo požiūrį į komandinį krepšinį, kai daliniesi kamuoliu ir laisvas meti/kažkas kitas meta laisvas, ir mano požiūris nesutampa su komandos kapitono: begt-mest-skūstis-kad-niekas-nepadeda požiūriu.

Tuo labiau, kad vakar vakare sužinojau, kokia bėda turiu ir kodėl man gelia sanarius visalaiką beveik. Kelio sanario menisko plyšimas. Net nežadu rizikuot savo galimybe vaikščiot del kruvelės individualistų-savanaudžių. Galbūt gaila tik vieno ten pasilikusio protingo žaidėjo… Tikiuos, kad jis įkrės kitiems proto.

Tai vat tokios tokelės - pertvinkes pykčiu dabar esu.