Rašant šitą straipsnį liko lygiai 145min. iki oficialaus sprendimo paskelbimo. Tačiau aš ne apie tai. Aš esu nusivylęs mūsų švietimo sistema. Dar labiau negu prieš metus, ir dar dar labiau negu prieš du ir t.t. 
Visų pirma, šitas škandalas - akivaizdus įrodymas, kad valdininkams ant mūsų nusišvilpt. Visų antra, seku delfyje naujienas kaip pasiutęs. Ir štai tokios citatos mane žudo:
Vienos Vilniaus mokyklos abiturientė 5 kanalo „Žinioms“ atvirai papasakojo, kad egzaminų užduotis išplatino vienas iš spaustuvės, spausdinusios egzaminų užduotis, darbuotojų.
Bet čia dar nieko palyginus su šituo abejingumu:
Abiturientė sako informaciją pranešusi STT, tačiau tarnyba atsisakė šiuos faktus tirti.
Ir dabar matome aiškiau negu aiškiai - švietimo ministro pareiškimai, kad tie suskiai (mano asmeninė nuomonė) išplatine užduotis, bus surasti - yra tik akių didelis dūmimas. Nieko jie neras, nes neieško ir aš net nenustebčiau jeigu viskas vyko su jų neoficialiais “pavedimais”. Pinigų visgi visi nori, o 80000Lt už pirmąją kopiją yra nemažai (Kaip kad delfis rašo).
Dabar pagalvokime kuris variantas geresnis: perlaikyti ar palikti viską kaip yra dabar? Aš tiesą sakant - nežinau! Bet kuriuo atveju viskas jau sugadinta. Jeigu perlaikinėsim - niekas neužtikrins ir tų užduočių saugumo, tačiau tie kurie nusipirks nebebus tokie durni ir nesiskelbs, kad pirko. Žodžiu, viskas bus tas pats tik tyliai. Jeigu neperlaikinėsim - bus taip pat baisu: vieniems gerai - kita abitūros dalis kels dar didesnius škandalus. O rezultatai bus neteisingi - nei sažiningų, nei sukčių. Ir vistiek, net jeigu yra gerai neperlaikyti - visą gyvenimą kirbės mintis “o gal būčiau daugiau gavęs…”. Nežinau ką pasakyti.
Viską reikia keisti iš esmės. Aš skaitau štai tokią ištrauką:
Egzaminų užduotis autoriai rengia pagal autorinio darbo sutartis. Taip pat pagal autorinio darbo sutartis recenzuoja recenzentai. Visi jie prieš pradėdami darbą deklaruoja apie privačių interesų neturėjimą.
Ir baisiai nusiviliu tokiu sudarinėtojų aplaidumu. Tai yra totalus nonsensas. Jūs pagalvokit, užduotis ruošia ir apie jas (konkrečias būsimiems metams) žino mažiausiai 5-10 žmonių!!! Ir man kilo mintis, kodėl negalima būtų padaryti tokios sistemos (kaip pavyzdį naudosiu matematiką):
Kasmet tam tikra (vis kita) grupė žmonių paruošia uždavinių egzaminui. Esmė tame, kad paruošia žymiai daugiau uždavinių, negų reikia dviem-trim egzaminams. Nežinau kokia situacija dabar, bet sakykim 100-200 uždavinukų proporcingai jų sudėtingumui (sudėtingų mažiau, lengvesnių - daugiau).
Lietuvoje yra prūdai mokytojų ekspertų.
Ekspertus reikia suporuoti ir duoti jiems išekspertuoti po vieną-du (na ok, tris daugiausiai) uždavinius.
Jeigu jie patvirtina uždavinį galimu naudoti egzaminui, tas uždavinys atsiduria didelėje uždavinių duomenų bazėje. Viskas! Atėjus laikui atsitiktinio parinkimo būdu sudaromas egzaminas iš dar nenaudotų (buvusiuose egzaminuose užduočių).
Egzaminas atspausdinamas ir naudojamas.
Visos šitos idėjos esmė yra ta, kad sudarinėtojai ir recenzentai (aš vadinau ekspertais) nežinotų, kurios užduotys ir kuriais metais bus panaudotos. Vadinasi platinimo galimybė sumažėja perpus. Jie gali pasakyti netyčia tą vieną užduotį, kurią recenzavo, vaikams. Bet jeigu tai nebus afišuojama, kažin ar kas iš moksleivių supras, kad toks uždavinys bus egzamine. Be to, juk beveik viską kas būna egzamine, jau esame sprendę pamokų metu, tik gal kita forma. Ir toks pavienio uždavinio sužinojimas pakenktų mažiau, negu dabar visų užduočių išplatinimas vienoj krūvoj.
Jeigu ŠMM ir NEC’as sugeba apsaugoti “KELTĄ” (su visais jūsų metiniais ir dar krūva slaptų duomenų), tai galėtų apsaugoti ir tokią duombazę.
O kas dabar?… O dabar nieko nepadarysim, jeigu lieps perlaikinėt - eisim, jeigu ne - keiksimės. Bet faktas tas, kad viską jau seniai reikia keisti iš esmės ir kaip jau sakiau - bet kuriuo atveju rezultatas bus šnipštinis.
"Studijuojantis darbuotojas ir dirbantis studentas.", "Pamišęs dėl saulėlydžių", "Turi aiškius tikslus ir vertybes...", "Iš pirmo žvilgsnio 'pasikėlęs', o iš tiesų
labai draugiškas", "Linkęs į perfekcionizmą." - Julius Šėporaitis.
