…kai kurios moterys turi įprotį virtuvėje viską pjaustyti… šiukštu ne ant lentutės, o ant stalo? Ir sakykit man, mielosios, koks malonumas (kai kurioms iš jūsų) paskui trupinius ten palikt iki sekančio karto, po kurio jų bus dar daugiau? Iš kur ta mada taupyti tuščius alaus butelius spintelėje? Kas per teroristiniai kėslai pas jus mintyse, kuomet tris mėnesius rauginate atominį rūgpienį? Ir kas per malonumas kartais sukonstruoti kriauklėje everestą?

Aš čia vienos tokios veikėjos niekaip nesuprantu. Gal kas turit idėjų, kaip nuo kurių-ne-kurių tokių įpročių atpratint žmogų? Ačiū.

Mažai kas turbūt paprieštaraus, kad mokslas - tai šviesa. Bet šviesa būna visokių atspalvių. Kokios spalvos ta mokslo šviesa? Taigis, šią mintį kuria su jumis čia pasidalinsiu, gvildenau nelabai intensyviai tačiau gana ilgai - apie tris-keturis mėnesius. Šis įrašas žada būti pakankamai ilgas silpnos regos ir nervų skaitytojams, todėl jei nenorite istorijos nuo Adomo ir Ievos šokite į paskutinę pastraipą arba jeigu jums nepatinka “kvaili” klausimai ir panašūs dalykai - ko dar čia žiūrit? Mygiam X’ą dešinėj viršuj ir pasiėmę blizgančią bytukę rankon bėkime į lauką įkrėsti kam nors į kuprą.

Žiauru? Taip… ir ne be priežasties. Pasakojimą pradėsiu nuo to, kad turiu laimės jau pusę metų gyventi su būsima psichologe kuri kartas nuo karto patenkina mano smalsumą ir papasakoja ką nors įdomaus iš psichologijos istorijos. Tos istorijos ir yra šio straipsnio kaltininkės, nors aš jų visų tikrai neatpasakosiu, na gal tik keletą. Didžiausią įspūdį padarė viena, po kurios aš psichologiją pavadinau: “iškrypėlių pasiteisinimu tyčiotis iš žmogaus”. Taigi ta istorija išreikšta vienu sakiniu:

Vienas psichologas susilaukė vaiko, kurį išmokė bijoti pliušinių žaislų ir tą jo baimę tyrinėjo.

Kažin ar tas vaikas buvo patenkintas. Kad nesiremt čia informacija iš oro, paimkime realesnį šaltinį, internete radau štai ką:

Dr. Watson’s case illustrated how a fear could be produced experimentally under laboratory conditions[2]. A brief review follows: Albert, eleven months [p. 309] of age, was an infant with a phlegmatic disposition, afraid of nothing “under the sun” except a loud sound made by striking a steel bar. This made him cry. By striking the bar at the same time that Albert touched a white rat, the fear was transferred to the white rat. After seven combined stimulations, rat and sound, Albert not only became greatly disturbed at the sight of a rat, but this fear had spread to include a white rabbit, cotton wool, a fur coat, and the experimenter’s hair. It did not transfer to his wooden blocks and other objects very dissimilar to the rat.

Prašom, kaip tas vienuolikos mėnesių vaikis turbūt irgi buvo labai “dėkingas” mokslininkams.

Yra dar viena istorija, kaip kruvai vaikų atėmė žaislus ir už stiklo rodė, kaip vyras įniršęs muša manekeną/lėlę, paskui žaislus vėl gražino, po kiek laiko juos vėl atėmė ir vietoj jų įmetė manekeną/lėlę. Spėkit ką darė įniršę ir nieko nesupratę vaikai? Sudraskė tą “vargšą atėjūną”.

Sveikinu, perskaitėt įžangą. Dabar eikim prie esminių klausimų: kur čia mokslas, kuris padeda žmonėms? Kur čia mokslo pažanga? Iškart pasakysiu, kad aš čia mokslo neįžvelgiu anei krislo, o vietoj pažangos matau atžangą nebent į viduramžius, jei ne akmens amžių, tačiau vistiek norėčiau padiskutuoti šiais klausimais su jumis.

Vienas iš galimų atsakymo variantų, manau, galėtų būti - mokslas reikalauja aukų/mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs, kad sužinotume iš kur ir kaip atsiranda baimė. Na, mano ironijos ir sarkazmo varikliukas iškart meta tokį klausimą-atsakymą: kodėl mes dar nesusprogdinom keletos vandenilnių bombų virš visų žemynų? Manau galėtume patyrinėti ne tik baimę, bet ir krūvas kitų įdomių dalykų, pavyzdžiui kaip žmogaus kūnas reaguoja į nenormaliai aukštą temperatūrą ir pan. Žinot kodėl niekas taip dar nepadarė, todėl kad toks būdas tyrinėti žmogų turbūt pačirškintų ir pačius mokslininkus. Kažin ar jie to norėtų. Ir išvis pasakymas “xxx reikalauja aukų” - pirmoko lygio atsakymas, kai nėra argumentų, o tik kvailas užsispyrimas, kad “aš teisus ir viskas”. Ne, nesutinku su šia nuomone.

Kitas atsakymas į pirmąjį mano iškeltą klausimą, galbūt kiek geresnis už ankstesnį, yra toks: kaip sužinoti, kokiais principais kažkas vyksta? Va, čia jau geriau… klausimas į klausimą! Maždaug tokį atsakymą man pateikė ir ta psichologė. Aš - už alternatyvas, manau yra ir kitų būdų išsiaiškint kaip atsiranda baimės, vienas jų - pasyvus stebėjimas.

O dabar pasigilinkim kur ta mokslo pažanga? Čia ji atrodo akivaizdi - sužinom iš kur pas mus baimė ir agresija. Tačiau iškart sau užduokime kitą klausimą: ar tikrai pažanga galime vadinti savo iškrypėliškų išsidirbinėjimų rezultatus? Aš manau, kad ne. Paprieštaraukit.

Galų gale, jeigu viska suabstraktinus: kur ta riba kai mokslas virsta beribiu iškrypimu?

Taigis, pataisiau keletą bug’ų kuriuos radau pats, ir norėčiau susilaukti pagalbos iš jūsų. Mano TVS’o aprašymas yra čia, ten pat yra ir nuoroda i demo puslapį, labai norėčiau, kad jūs palaužytumėt tą sistemėlę. O surastus bug’us parašytumėte čia komentaruose, arba atsiųstumėte paštu: “julius {a] seporaitis (taškas;} net”. Taip pat keletas pastebėjimų:

• Configuration manager puslapis - neveiks, nes nesuteikiau rašymo teisių konfiguracijos failui.
• File manager puslapis - neveiks, nes dar nesumasčiau ir neturėjau laiko jo implementint.

Ačiū.