(Nuotrauka paimta iš čia. )

Šią savaitę slampinėdamas po savo apipuvusią RIMI (nekenčiu rimi, bet tai vienintelė didelė parduotuvė šalia manęs) sustojau prie filmų stendo. (Preiš keletą dienų SuperNiekoNetto parduotuvėje radau “Ameliją iš Monmartro” už 5Lt. liūdna, kad toks geras filmas taip nupigintas). Galvojau gal ir šįkart rasiu ką įdomaus ir įperkamo. Akis užkliuvo už filmo skambiu pavadinimu “BABELIS“. Paėmiau… Pirmos keturiasdešimt minučių buvo “sunkios”, tačiau vėliau nebegalėjau sustabdyti filmo - tiesiog reikėjo pamatyti.

Galų gale filmas iškėlė begalę klausimų apie žmonių tarpusavio santykius ir bendravimą. Keletas:

Situacija: į kavinę užeina kurčnebylė mergina, prie jos prišoka padavėja su standartine fraze “Ar užsisakėte staliuką?”
Klausimas: Kaip jūs reaguotumėte būdami teik vienoje tiek kitoje barikadų pusėje?

Situacija: jaunėlis “prisižaidžia” su šautuvu, dėl ko kartu su broliu ir tėvu turi slapstytis kalnuose, tačiau juos visus tris pamato ir apšaudo policija.
Klausimas: ar galėtumėt pats vienas išeiti su balta vėliava prieš dešimt ginkluotų vyrų ir pasakyti - “tai padariau aš, palikite mano brolį ir tėvą ramybėje…” (atminkite, kad jūs jaunėlis sūnus).

Situacija: ekskursija autobusu tolimoje šalyje, jūsų bendrakeleivis sunkiai sužeistas, greitoji pagalba už daugiau nei keturių valandų kelio.
Klausimas: ar sutiktumėte važiuoti 4h dar toliau nuo viešbučio, nors ir neaišku ar sužeistasis išgyvens net pačią kelionę?

Ir čia tik maža dalis filmo (ir manau šiais klausimais nesuspoilinau ), o tokių situacijų ten begalės. Situacijų, kurios galbūt dar nepasitaikė man arba tau, tačiau kurios priverčia susimąstyti - o kas jeigu… kaip aš elgčiausi?

Jei nebijote 2:20 min sėdėti prieš ekraną linkiu investuoti 30Lt į savo savimonę ir pasaulėžiūrą. Juolab, kad papildomai gausite dar vieną kompaktą su “behind the scenes” medžiaga (1:30min), kuri ne ką mažiau įdomesnė nei pats kinas.

Gurmaniško jums kino!

(Nuotrauka paimta iš čia.)

Aš turiu keletą pažįstamų, kurie išvažiavo studijuoti į angliją. Ir jiems grįžus gimtinėn aš mėgstu su nekalta piktdžiuga paklausinėti: ar ten geriau mokytis, ar lengviau pragyventi ir kitų panašių klausimų.

Jei lakoniškai pertekti jų atsakymus tai jie būtų tokie: mokytis geriau, pragyventi galima. Bet (atleiskit už teisybės ieškojimą), tada aš jų klausiu iš kur jie žiną, kad ten geriau mokytis jei net nebandė studijuoti lietuvoje. Tada “pareina” suglumęs žvilgsnis ir tylus “nežinau” ARBA atsakymas iš serijos “draugai sakė”.

Toliau griebiuosi antrojo jų atsakymo: pragyventi galima. O savarankiškai? (Kai kurie mėgina dirbti) - greičiausiai, kad nelabai. Padeda tėvai. Žinoma ir man mano tėvai padeda, ir kitiems studentams jų tėvai (manau) padeda.

Tačiau, pažvelgus iš ekonominės pusės - studijavimas lietuvoje ir užsienyje skiriasi kaip diena ir naktis. Kiek ten gali uždirbti studentas ir kiek lietuvoje? Kiek kainuoja nuoma ten ir kiek čia? (Ten turbūt kainos mažiau išpūstos nei pas mūsus, bet vistiek brangoka). Gerai pagalvojus būtų galima įžvelgti dar daugiau skirtumų, bet aš ne apie pinigus iš tiesų čia norėjau pakalbėti.

Faktas, kaip blynas, kad jeigu pastatysi prieš studentą dėstyti nobelio laureatą, su sąlyga, kad studentas bus tinginys ir tingės mokytis - jis nieko neišmoks. Tiesa. Elementari. Fundamentali. Jei kas nesuprato, ką aš čia šia metafora norėjau pasakyti, išverčiu: jei pats nesistengsi, tai niekas kitas proto neįkrės. Todėl gal laikas nustoti peikti lietuvos švietimo sistemą (kad ir kokia ji netobula), dėstytojus, mokytojus ir t.t. ir pan. ir galų gale pažiūrėti - ar mes patys ką nors padarėme, kad mums būtų geriau?

Aš studijuoju jau antri metai ir bandau iš dėstytojų pasiimti ką galiu, nebijau klausti, nebijau ginčytis. Taip pat dar ir pats pasieškau medžiagos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su tuo, ką dėsto universitete ar iš ko bus kontrolinis/egzaminas, tačiau savotiškai įdomi ir/arba kažkokia to dalyko naujiena. Tai praplečia akiratį, suteikia žinių ir galų gale padeda suprasti “KODĖL?” kažkas yra taip ar anaip. Rezultatas - kai žinai “kodėl”, lengviau ir egzamine būna. Garantuoju.

Gryžtant prie antraštės - aš nestudijuočiau užsienyje todėl, kad pirma - tai būtų per brangu, o antra - mano požiūris į mokslą toks, kad žinias kaupi pats, o ne kažkas tau jas bruka.

Linkiu žingeidumo visiems perskaičiusiems iki galo.

Žinia, Forbes žurnalas yra vienas žinomesnių skaitalų užsienyje, o va ima ir sukurpia tokią nesamone, kaip “10 profesijų kurios išnyks“. Trumpai pareziumuosiu parašydamas ištrauką iš straipsnio ir pridėdamas savo subjektyvų komentarą…

Like computer programmers. Despite all the advances–and expected job growth–in the computer industry, expect the number of programmers to increase by about 2%

Kitaip tariant - programuotojų mažės. Nu soriukas, bet nemanau, kad mūsų specialybės žmonės taps paskutiniais mohikanais rinkoje. Kodėl? O todėl, kad technologijos nestovi vietoje - atsiranda naujovių. Neužilgo atsiras išsvajoti kvantiniai kompiuteriai (kažkaip padaugėjo pranešimų apie mokslo pažangą šioje srityje, arba aš vis daugiau science blog’ų užsiprenumeruoju ), reikės kažkam juos suvaldyti. Kažin ar mes būdami jau seniais (vistik ne po metų dviejų tai atsiras), galėsime kurti jiems programine įrangą. Kitas aspektas - programavimo kalbos ir karkasai, teisingai kažkas mūsų blogosferoje (jau nebepamenu kas) pasakė, kad programavimo kalba greit nebebus toks svarbus dalykas kaip karkasas. O naudojimąsis karkasais paprastėja ir lengvėja. O pagal žymų posakį “jei sukursi kažką, kuo gali naudotis ir kvailys, tai tik kvailys tuo naudosis” nesunku nuspėti, kad ir žmonių naudojančių easy-to-use karkasus padaugės.

Another endangered species: journalists. Despite the proliferation of media outlets, newspapers, where the bulk of U.S. reporters work, will cut costs and jobs as the Internet replaces print.

Čia vėl, mano nuomone, keistokas požiūris. Neišnyks, aš sakau. Kodėl? Kažkas sakė, kad išnyks knygos, o viskas persikels elektroininėn erdvėn. Kažkas teigė, kad paprastas paštas išnyks ir… neišnyko, nes pasaulyje dar yra vietų, kur nėra interneto. O be to taip romantiška skaityti ne negyva tekstą ekrane, o netobulą žmogaus raštą, daug sykių trintą ir perrašinėtą ir siųsta su meile. Tas pats su radija. Jūs klausotės radijos? Pas mane darbe pastoviai groja kuri nors radijo stotis, jei negroja susirandu stream’ą ir klausau. Žinoma, kadangi technologijos šuoliuoja, kai kas persikėlė ir į internetą. Todėl mano nuomone žurnalistų į raudonąją knygą įrašyti nereikės.

Radio announcers will have a tough time, too.

Žinoma, nerekomenduočiau studijuoti “radijo laidų vedėjo” specialybės, tačiau, kadangi girdime radiją tai girdėsime ir kažkokį pranešėją. Logiška? Manau, kad taip.

Dar ten rašo, kad “šakės” bus kelionių agentams. Manau, kad jų paslaugomis gali naudotis tik tinginiai arba tie, kurie turi labai mažai laiko. Juk viską galima susirasti/užsisąkyti ir pačiam. O ateityje turbūt tiek tinginių tiek žmonių-kurie-neturi-laiko nemažės, be to tas saldžiai rūgštus žodis Globalizacija vers keliauti vis dažniau. Tai kodėl kelionių agentų turėtų mažėti?

Ir paskutinė “pavojinga” specialybė - valstybės tarnautojas. Dėl šios neturiu ką pasakyti… gal?

Sutinku tik su priešpaskutine pastraipa:

Should you be discouraged if a career you pinned your hopes on is not expected to grow? Not at all, says Anthony Spadafore, director of Pathfinders, a career counseling company in Alexandria, Va. He says that if people pursue their fields that play to their talents, they’ll be able to compete for the top jobs where competition is fierce, even if the industry is diminishing.

P.S. Buvau įdėjęs nuorodą ir į originalų straipsnį, tačiau (koks velnias nešė mane į tą galerą? ) perskaičiau forbes.com terms & conditions dalį ir išsigandau. Gal kas iš jūsų žino daugiau apie teises susijusias su citavimu bloguose?

Visų pirma atsiprašau už kokybę, tačiau manau įžiūrėti kas čia - įmanoma. Šitą paradą radau prie savo fakulteto (Naugarduko g. 24). Kursioko nuomone tai IE7, IE6 ir IE5.