Berašydamas vakarykštį įrašą pagalvojau, kaip lavėjo mano fantazija ir vaizduotė, ir užsimaniau pasidalinti patirtimis, galbūt kas įžvelgs dalį savęs ir pasidalins savo patirtim arba bent pamatys kokią nors super duper “vaikų kūrybinio lavinimo” metodiką kurios pirmam leveliui užtenka kartono ir lipalo, o antram - didesnių investicijų. Iš esmės čia toks pasigiriamasis post’as atgamint, kaip ir kodėl aš būtent toks dabar, o ne kitoks. Jei ieškot ten to super duper lavinimo - skrūlenkit savo eksploreriaus slankjuostę apačion. Jei kažką šitos pagirios žeidžia, rekomenduoju pasinaudoti puslapyje integruotu mygtuku [x], kuris randasi viršuj dešinėj ir atsiranda visad kai kas nors jus erzina. 
Nuo pat mažens buvau pyplys, kuriam reikėjo beveik visko, kas užkabindavo akį. Tėvai kartais išpildydavo mano pageidavimus, o kartais (pasak linksmų istorijų) nepadėdavo net priešmirtinis klykstamas, kritimas balkiu ant žemės ir mirtini kung-fū smūgiai į žemę arba orą, kojomis ir rankomis, gulint. 
Žodžiu, jei daikto negaudavau - iš pradžių tikrai būdavo nekažkas, bet, kaip sakoma, jei yra didelis noras - bus ir rezultatas.
Atrodo, pas senelius atradau daug daug tokio rusiško braižybinio kartono (su matiniu paviršiumi). Gavau vieną dėžutę, ten gal koks 10-20 lapų. Tas kartonas buvo kažkuo ypatingas, todėl man jo biškį skūpėdavo, bet rasdavau būdų “nukarosint” keletą lakštų kas kiek laiko. Nu ir prasidėjo mano kūrybinės išraiškos, pasireikšdavusios krūvomis nesušluotų ir nereikalingų kartono atkarpų (gali būti, kad taip viską matė tėvai ). Nemesdavau atkarpų vien dėl to “deficito” - laikiau viską “vdrug prireiks” atvejui. Žvelgiant iš mano puodynės situacija atrodė kiek kitaip - aš matydavau rezultatą - turėdavau daiktą, kurio man niekas nepirkdavo net po minėtų rytų kovos menų scenų. Iš tokių įsimintinesnių kūrinių buvo laptopo maketas (dabar pasakyčiau, kad tai buvo Apple iMac, nes buvo baltas ir kietai blizgėjo ), skraidantis lėktuvo maketas (mokykloje paleistas per daugiau nei pusę klasės praskrido, nesulūždamas!) ir trikoderis (buvau Star Trek fanas, rodydavo per vokiečių kanalą. Kad nemokėjau vokiečių - ne problema). Vėliau buvau grįžęs prie popieros, kai ėjo žurnalas “Modelis ir Erdvė”, bet greit atsibodo, nes: viskas sužymėta - belieka tik suklijuot - nulis kūrybos, belekiek kruopštumo; sugadinai detalę - taupai kapeikas ant naujo žurnalo, jei nori gražaus modelio.
Kitas etapas buvo, kai gavau Lego. Nepamenu, kada tiksliai tai nutiko, bet popierius buvo beveik visiškai užmirštas. Prasidėjo vaizduotės era - konstrukcijos pagal instrukciją būdavo surenkamos vien peržiūroms, o daugiau buvo galvojama “kas būtų, jeigu tą detalę uždėčiau čia. Šitą čia… hm… dar vieną ir t.t.”. Teko dalyvaut toj laidoj “telelego” ar kaip ana ten vadindavos. Pralaimėjau finale merginai. 
Bet anyways - tada pasireiškė mano kaip potencialaus pardavimų vadybininko talentas. Labiau linksma istorija. Per atranką reikėjo tokiam vyrukui sukonstruot iš lego (o ten jo buvo BELENKIEK tiesiogine to žodžio prasme) ką nors, ko jis nebūtų matęs. Aš sukonstravau drakono galvą, kurią, žinoma, jis jau buvo matęs. ir kažkaip į mane didelių vilčių jis nedėjo - pakvietė kelis vyrukus kurie sukonstravo pusmetrio ilgio sfinksą (tikrai įspūdingai atrodė). Bet… pasirodė, kad jie per seni dalyvaut toj laidoj, tai tas veikėjas-atrinkėjas darsyk ėjo per visus darbus. Matomai buvo pamiršęs mano drakono galvą ar kaip, bet man dar kartą teko proga pristatyti savo unikumą. Ir kaip tyčia įlūžo galva į vidų to mano kūrinio. Nepamenu kaip ten tiksliai gavosi, bet buvo maždaug taip:
- Čia yra drakono galva…. (rodau ir įlūžta smegeninė tos galvos)
- Drakono galvų aš esu matęs daug.
- …kuri gali virsti seifu, kuris pliauškina ugnimi, kai kas nors bando jį atidaryti (tuo pat metu bandau prilipdyt tą pakaušį atgal).
- O, tai jau kažkas įdomaus…
Ir pakvietė mane, dar kažkur turiu tą atviruką su šatlo Columbia modeliu iš Lego kaladėlių nuotrauka. Prisiminus - linksma. Think different stilium pavariau… Nors tiesą sakant, gal ir mama tą mintį pasiūlė… Vistiek - obelis nuo obuolio netoli auga.
Trečias etapas buvo kompiuteris, jei moki programuot - galimybės vaizduotę realizuoti tikrai nemažos. Aš kažkaip tuo pradėjau užsiimt pakankamai anksti - trijų metų (Bill Gates go away su savo 13) sėdėdamas tėčiui ant kelių. Bet čia atskira istorija.
Ok, pagirios baigėsi, dabar ta dalis dėl kurios nuskrūlinot savo pelę penkis metrus į apačią.
Jeigu norit užaugint kūrybingą vaiką su vaizduote, jokiu būdu nepirkit jam kiekvieno daikto, kurio jis užsimano.
Vėliau labai rekomenduoju nupirkti Lego, pradžiai nediduką (bet ir ne tą ten iš trijų detalių) - jei vaikui sekėsi su popierium - iškart žinos, kad ten tos instrukcijos tik neišmanėliams.
Su Lego žaidžiausi iki tubūt 16 metų, kuomet sukūriau savo “gyvenimo konstrukciją” - tiesiog negalėjau išardyt. Tas daiktas visaip lankstosi ir su trupučiu fantazijos gali tapti praktiškai bet kuo. Visas kitas detales atidaviau broliui, kuris atrodo seka mano pėdomis - fantazija nesiskundžia, o to vienintelio kūrinio liepiau niekad neardyt. Žodžiu, galbūt toks va buvo mano atsisveikinimas su žaislais, turiu ką atsiminti.
Tai tiek šįkart, įdomu kaip jūs savo vaizduotę ugdėte/ugdote? Kuo plačiau norėčiau.
29 Kov 08
11:53
100% tiesa.
29 Kov 08
20:33
[...] naujiena!Vaizduotė. Ankstesni laikai su ribotu žaislų pasirinkimu turėjo tam tikrų privalumų. Daugiau erdvės buvo vaiko vaizduotei.Mobilumas. Kaip skaityti naujienas (ir 16-os valandų senumo Blogoramas) mobiliajame [...]
03 Bal 08
16:48
uj atsimenu kiek istoriju, scenariju gimdavo anksciau mano galvoje, jei dar vis dabar taip butu mano architektura nebuksuotu siuo metu