Berašydamas vakarykštį įrašą pagalvojau, kaip lavėjo mano fantazija ir vaizduotė, ir užsimaniau pasidalinti patirtimis, galbūt kas įžvelgs dalį savęs ir pasidalins savo patirtim arba bent pamatys kokią nors super duper “vaikų kūrybinio lavinimo” metodiką kurios pirmam leveliui užtenka kartono ir lipalo, o antram - didesnių investicijų. Iš esmės čia toks pasigiriamasis post’as atgamint, kaip ir kodėl aš būtent toks dabar, o ne kitoks. Jei ieškot ten to super duper lavinimo - skrūlenkit savo eksploreriaus slankjuostę apačion. Jei kažką šitos pagirios žeidžia, rekomenduoju pasinaudoti puslapyje integruotu mygtuku [x], kuris randasi viršuj dešinėj ir atsiranda visad kai kas nors jus erzina. 
Nuo pat mažens buvau pyplys, kuriam reikėjo beveik visko, kas užkabindavo akį. Tėvai kartais išpildydavo mano pageidavimus, o kartais (pasak linksmų istorijų) nepadėdavo net priešmirtinis klykstamas, kritimas balkiu ant žemės ir mirtini kung-fū smūgiai į žemę arba orą, kojomis ir rankomis, gulint. 
Žodžiu, jei daikto negaudavau - iš pradžių tikrai būdavo nekažkas, bet, kaip sakoma, jei yra didelis noras - bus ir rezultatas. » Skaityti toliau…
"Studijuojantis darbuotojas ir dirbantis studentas.", "Pamišęs dėl saulėlydžių", "Turi aiškius tikslus ir vertybes...", "Iš pirmo žvilgsnio 'pasikėlęs', o iš tiesų
labai draugiškas", "Linkęs į perfekcionizmą." - Julius Šėporaitis.
