Žiūriu aš dabar per “teliką” tą šou skirtą, atseit, vasario 16-os dienos paminėjimui. Viskas gražu, kol rodo sceną - lyg ir vyksta koncertas, bet tik atsisuka kamera į žiūrovus - butelius nors imk ir skaičiuok.
Vienas kątik visą ekraną užstojęs buvo.
Sarkazmo dozė nuo mano kambarioko:
Galėjo mus daugiau kartų okupuot ir pult, dabar dažniau “pagert” galėtume….
Juokas per ašaras, iš tiesų - daugumai dar viena proga prisisprogti. Prieš pusvalandį ėjau į parduotuvę, šešėlyje pasislėpę pypliai ir n-iolikmečiai vaiduokliškai šnabžda praeinantiems “ar galit nupirkt alaus? ar galit nupirkt alaus?”. Manęs neprašo, nes dažniausiai iš šono atrodau piktas arba susimąstęs kitais reikalais.
Bet atsiranda gezai, kurie paklausia: “kiek reikia?”, ir vėl tas vaiduokliškas balsas iš šešėlio: “tris pūsles?”….
Čia tikriausiai turėčiau dar ką nors parašyt, bet nerašysiu. Neturiu komentarų…
"Studijuojantis darbuotojas ir dirbantis studentas.", "Pamišęs dėl saulėlydžių", "Turi aiškius tikslus ir vertybes...", "Iš pirmo žvilgsnio 'pasikėlęs', o iš tiesų
labai draugiškas", "Linkęs į perfekcionizmą." - Julius Šėporaitis.








