Vakar išgirdau tokią frazę iš vieno pažįstamo:

Negalėčiau bendraut ar dirbt kokiam kiniečiui, rusui, lenkui. Lietuva lietuviams. Kodėl aš turėčiau jam pinigus gamint?

Didelis jo motyvas, kodėl buvo nemėgstami kitataučiai - toks: “kodėl jie Lietuvoj negali lietuviškai kalbėti?” (atseit visi jo pažįstami kitataučiai specialiai nešneka lietuviškai ir “stumia” ant lietuvos), mano kontrargumentas buvo toks: “nelygink keleto su visais”, tačiau nepadėjo.

Manau, kad toks požiūris yra savęs ir savo galimybių apribojimas. 21-ame amžiuje… Europos Sąjungoje… kur gali važinėt kur nori ir daryt ką nori, šitaip sakyti manyčiau yra labai labai vaikiška.

Ką jūs manote? Ar gali atsirasti argumentas, galintis pakeisti tokį požiūrį?

Berašydamas vakarykštį įrašą pagalvojau, kaip lavėjo mano fantazija ir vaizduotė, ir užsimaniau pasidalinti patirtimis, galbūt kas įžvelgs dalį savęs ir pasidalins savo patirtim arba bent pamatys kokią nors super duper “vaikų kūrybinio lavinimo” metodiką kurios pirmam leveliui užtenka kartono ir lipalo, o antram - didesnių investicijų. Iš esmės čia toks pasigiriamasis post’as atgamint, kaip ir kodėl aš būtent toks dabar, o ne kitoks. Jei ieškot ten to super duper lavinimo - skrūlenkit savo eksploreriaus slankjuostę apačion. Jei kažką šitos pagirios žeidžia, rekomenduoju pasinaudoti puslapyje integruotu mygtuku [x], kuris randasi viršuj dešinėj ir atsiranda visad kai kas nors jus erzina.

Nuo pat mažens buvau pyplys, kuriam reikėjo beveik visko, kas užkabindavo akį. Tėvai kartais išpildydavo mano pageidavimus, o kartais (pasak linksmų istorijų) nepadėdavo net priešmirtinis klykstamas, kritimas balkiu ant žemės ir mirtini kung-fū smūgiai į žemę arba orą, kojomis ir rankomis, gulint. Žodžiu, jei daikto negaudavau - iš pradžių tikrai būdavo nekažkas, bet, kaip sakoma, jei yra didelis noras - bus ir rezultatas. » Skaityti toliau…

Kadangi nuosavos-automoto-transporto priemonės neturiu, tai rytais (ir ne tik) dažnai rymoju (mikro)autobuse, troleibuse. Tuo metu mano puodynę aplanko keisčiausios mintys ir idėjos. Šiandien kaip tik vieną tokią pagavau ir nusprendžiau apiforminti virtualiai. Pradedam…

Vaikystėje, jeigu koks nors daiktas sužadina smalsumą - jūs žūt būt, trūks plyš, per galvą versdamiesi norėjot pačiupinėti tą daiktą ir apžiūrėti iš visų pusių. Ypač parduotuvėje, kur būtent tą daiktą pasiekti yra sunkiausia. Parduotuvėje daiktas - ne jūsų, tačiau tėvams pabarškinus piniginę jūs išdidžiai eidamas rodote savo nuosavybę.

Pas ką tas naujas daiktas po dienos ar dviejų patirdavo klinikinę mirtį/komą, dar po kelių - pavirsdavo į “faršą”, kol galų gale buvo žaidžiamas žaidimas “sukonstruok Frankanštainą“? Atlikusių detalių skaičius - tiesiogiai proporcingas ašarų sankaupoms akyse.

Būdamas mėgėjas stebėti žmones, kartais labai nustembu - “vyrai kai dešras” (šita frazė kopyraited by mano kambariokas) - o parduotuvėje daiktą apžiūrinėja iš visų pusių, bet į rankas paimti bijo. Žodžiu, su konsultantu prašneka daugiau negu patį daiktą apžiūri. Tikrai tikrai taip būna.

Man įdomu pasidarė, kur dingsta tas smalsumas, tas noras ir užsidegimas pažinti daiktą pačiam, o ne per pasakojimą, už kurį pasakotojas užsidirba duonai kasdieninei? Vaikas nuo gimimo sukurtas pasaulio pažinimui, tatai man įdomu - kur ir kada dingsta tas smalsumas?

Ar kažkada skaudžiai nudengama? Ar kažkas tą smalsumą užslopina? Nejaugi gimęs kaip prasiskleidęs gėlės žiedas, su metais vis labiau užsisklendi? Kaip čia yra, kas nors gali man parašyt savo nuomonę į tą lauką puslapio apačioj?

BESTWEB.lt Kodėl? » Skaityti toliau…