Ataskaita apie 2007 Vilniaus Universiteto veiklą pasirodė prieš geras dvi savaites oficialiame VU tinklapyje, tačiau kadangi ji pakankamai ilga - visko neperskaičiau, tačiau pasižymėjau kas užkliuvo. Pasidalinsiu savo įžvalgomis ir pabaigoje išreikšiu galbūt keistoką savo nuomonę antraštėje matomu klausimu. Šiaip, manau labai šaunu, kai universitetas taip atvirai rodo ką pasiekė, nes, palyginimui, pasismalsavau ir paieškojau panašaus dalyko VGTU - rezultatai šiek tiek nustebino. Patys pažiūrėkite čia ir čia, o gal aš nemoku ieškoti? » Skaityti toliau…

Atsimenu prieš kurį laiką buvau gan skeptiškai nusiteikęs šitos konferencijos atžvilgiu, ypač prisiklausęs (tačiau nebuvęs) atsiliepimų apie pernykštį renginį. Visas skepticizmas išgaravo vos įėjus į Reval Hotel Lietuva konferencijų salę, todėl atsakingai pareiškiu:

Kiekvienas save gerbiantis blogeris nors kartą gyvenime turėtų sudalyvauti Lietuvos Blogerių Konferencijoje.

Truputukas įspūdžių: » Skaityti toliau…

Liko tik keletas puslapių iki knygos “Vienuolika minučių” (aut. Paolo Coelho) pabaigos, tačiau mane šokiravo žodžiai 200 puslapyje:

“Ką gi, regis, supratau tai, ką visas pasaulis turėtų žinoti”.
Bet nežinojo; ji apsižvalgė aplinkui: žmonės ėjo nuleidę galvas, skubėjo į darbą, į mokyklą, į Berno gatvę, įdarbinimo biurą ir kiekvienas kartojo: “Galiu dar truputį palaukti. Turiu svajonę, bet nebūtina įgyvendinti ją šiandieną, - šiandien reikia užsidirbti pinigų”. Žinoma, jos amatas prakeiktas, bet iš esmės juk ji prekiauja savo laiku, kaip visi. Daro tai, kas jai nepatinka, kaip visi. Bendrauja su nepakenčiamais žmonėmis, kaip ir visi“. Atiduoda neįkainojamą savo kūną ir neįkainojamą savo sielą vardan ateities, kuri niekada neateis, - kaip visi. Kalba, jog dar nepakankamai sutaupė, kaip visi. Ketina dar truputėlį sutaupyti, kaip visi. Dar truputį palaukti, dar kiek uždirbti, o troškimai ir svajonės - vėliau, <…>”

Susimąsčiau, ar tikrai visi mes laukiame tos stebuklingos akimirkos? Šiandien vienam svarbiam žmogui daviau velnių, kad praleidžia puikius šansus pasiekti tai ko nori. Liepiau nelaukti, o įdėti daugiau noro ir pastangų. Ir va dabar kliba mintis - ar tikrai reikia laukti tos stebuklingos akimirkos? Ar mėginti ją susikurti pačiam? Ar bandyti įsivaizduoti, kad kiekviena akimirka ir yra ta laukta stebuklingoji?

Kaip jūs manote?

Vakar turėjau šiokią tokią galimybę aplankyti tą naują Šiaulių areną - vyko kasmetinė verslo paroda “Šiauliai 2007″. Ką aš galiu paporinti? Trumpai drūtai - mano asmeninė nuomonė:

Iš kuo toliau žiūri, tuo įspūdingiau atrodo.

Viduje išvaizda +/- kaip ir Siemens arenos - t.y. plikas betonas beveik visur. Užtikau tik vieną kavinę, kurioje daug erdvės nes mažai stalų. Padavėjai irgi nenori arbatpinigių, tad labai nepersistengia prieiti prie klientų (nors gal ten savitarna?).

Pasak parodos dalyvių - parodos plotas prilygsta tam, kuris būdavo šiaulių teniso kortuose (ten vykdavo ankstesnių metų parodos). Tačiau aš kažkaip su šiuo palyginimu nesutinku, teniso kortuose mano nuomone parodos plotas būdavo didesnis. Na, gal šiemet skaičiavo tik stendų plotą, o ne praėjimų, nes palyginimui… teniso kortuose buvo galima laisvai vaikščioti eilėse tarp stendų, čia, arenoje, turėjau vieną eilę praleisti ir apžiūrėti ją tik parodai besibaigiant, kitaip būčiau netilpęs. (Jei kam įdomu toje eilėje buvo puodai, rankinės, kailiniai ir kitas moteriškas stuff’as)

Kas dar įdomesnio? Susitikau klasiokę, kurios nemačiau gal kokius keturis metus (klasiokai buvom prieš tą vadinamą profiliavimą), pasirodo ji - arenos darbuotoja. Taigi jai pasinaudojus tarnybine padėtimi, man nepaprieštaravus buvau nuvestas iki jos ofiso. Taigi buvau tarp tų VIP, kurie gali pamatyti areną “iš darbuotojo” pusės. Ir ką? Ir nieko… Nesusižavėjau. Sienos - plikas betonas, koridoriai - siauri (praeiti galima, tačiau psichologiškai slegia). Tas, atseit, holografinis stiklas - iš arti irgi nieko įspūdingo (priešingai, kai žiūri į areną iš toli ir saulei leidžiantis - vaizdas rauna stogą).

Kol sėdėjom ir šnekučiavomės spėjau pamatyt Robertą Kuncaitį su treningais ir BC “Šiauliai” klubo direktoriaus nugarą.

Tokie tat ir įspūdžiai. Ai, beje, buvo dalykas mane sudominęs, ŠU pristatinėjo vandenilinį variklį, kuris pasirodė labai paprastas (gal tai tik pristatymo tikslais) ir rodė tą automobilį, kuris čia vasaros pabaigoje keturis metrus pavažiavo, paskui turbūt vanduo baigėsi.