Dabar populiarios įvairios programavimo paradigmos ir programavimo šablonai. Turbūt labiausiai pasitvirtinęs (tačiau ir nemažai pastangų reikalaujantis) yra Test Driven Development (TDD). Bet ar kas nors esate girdėję apie Literatūrinį Programavimą? Jo esmė yra rašyti kodą, kaip rašytojai rašo knygas, t.y. pagrindinis tikslas - skaitomumas ir suprantamumas.

Iš kur aš čia ištraukiau tokią keistenybę? Radau per čia. Ten pat yra ir nuoroda į interviu su Donaldu Knutu (Donald Knuth), kuriame jis TDD vadina laiko gaišimu (išskyrus tam tikrus atvejus) ir šiek tiek užsimena apie šį negirdėtą nematytą literatūrinį programavimą. Įdomu, apie jį gal filologijos fakultete dėsto, kad negirdėjau nieko…

Šiaip ar taip rekomenduoju pasiskaityti šį interviu, kadangi D. Knutas yra viena įžymesnių asmenybių programavimo istorijoje (jis parašė (jei neklystu) trijų dalių knygą “Art of Computer Programming”), o studijuojantys Programų Sistemų specialybę (ar šiaip kam klius Matematinė Analizė) tai turės realų šansą pasieškoti autoriaus knygos pavadinimu “Concrete Mathematics”. Pažodžiui: betoninė matematika o iš tikrųjų gana neblogas (labai didelis) matematinės analizės konspektas, kurį skaitant įdėmiai, galima kažką net ir suprasti, o supratus ir galvą palaužyti, kadangi prie kiekvieno skyriaus yra keletas uždavinių, nuo lengvų/apšilimo ir sudėtingesnių/egzamininių iki pat tokių, kurių dar niekas neišsprendė. Gale yra užuominos kaip spręsti. O visai gale - kai kurių uždavinių atsakymai. Bet aš čia jau į lankas…

Kadangi nuosavos-automoto-transporto priemonės neturiu, tai rytais (ir ne tik) dažnai rymoju (mikro)autobuse, troleibuse. Tuo metu mano puodynę aplanko keisčiausios mintys ir idėjos. Šiandien kaip tik vieną tokią pagavau ir nusprendžiau apiforminti virtualiai. Pradedam…

Vaikystėje, jeigu koks nors daiktas sužadina smalsumą - jūs žūt būt, trūks plyš, per galvą versdamiesi norėjot pačiupinėti tą daiktą ir apžiūrėti iš visų pusių. Ypač parduotuvėje, kur būtent tą daiktą pasiekti yra sunkiausia. Parduotuvėje daiktas - ne jūsų, tačiau tėvams pabarškinus piniginę jūs išdidžiai eidamas rodote savo nuosavybę.

Pas ką tas naujas daiktas po dienos ar dviejų patirdavo klinikinę mirtį/komą, dar po kelių - pavirsdavo į “faršą”, kol galų gale buvo žaidžiamas žaidimas “sukonstruok Frankanštainą“? Atlikusių detalių skaičius - tiesiogiai proporcingas ašarų sankaupoms akyse.

Būdamas mėgėjas stebėti žmones, kartais labai nustembu - “vyrai kai dešras” (šita frazė kopyraited by mano kambariokas) - o parduotuvėje daiktą apžiūrinėja iš visų pusių, bet į rankas paimti bijo. Žodžiu, su konsultantu prašneka daugiau negu patį daiktą apžiūri. Tikrai tikrai taip būna.

Man įdomu pasidarė, kur dingsta tas smalsumas, tas noras ir užsidegimas pažinti daiktą pačiam, o ne per pasakojimą, už kurį pasakotojas užsidirba duonai kasdieninei? Vaikas nuo gimimo sukurtas pasaulio pažinimui, tatai man įdomu - kur ir kada dingsta tas smalsumas?

Ar kažkada skaudžiai nudengama? Ar kažkas tą smalsumą užslopina? Nejaugi gimęs kaip prasiskleidęs gėlės žiedas, su metais vis labiau užsisklendi? Kaip čia yra, kas nors gali man parašyt savo nuomonę į tą lauką puslapio apačioj?

Šį semestrą turiu laisvai pasirenkamą dalyką pavadinimu “E-komercija”, kurio metu visa mūsų klausytojų grupė yra susiskirsčiusi į komandas po tris ir kiekvieną paskaitą pristatinėja kažkokią temą. Mano grupės tema buvo “Informacijos paieška internete ir verslas”, kurią išskaidėme į tris dalis:

• paieškos sistemos bendrai;
• Google;
• reklama naudojantis paieškos sistemomis.

Sakyčiau prezentacija buvo gana sėkminga, nors apskritai paskaita didelio studentų antplūdžio nejaučia. Pristatinėjau Google istoriją, veiklą ir algoritmus (vaizdžiai), tik šiek tiek susibalamutinau su PageRank aiškinimu, ko pasekoje man visų “taškų” PageRank’ai gaudavosi vienetai. Tik baigęs pristatinėti ir atsisėdęs supratau kur buvo klaida. Tiems, kurie galbūt čia lankosi po paskaitos ir visgi norėtų pamatyti vaizdžiai ir paskaityti daugiau, tai galite padaryti čia.

Pirmos ir antros dalies slaidai yra čia; prie mano prezentacijos yra pastabos (”notes”) - tai padrikai išdėstyta mano kalba, plius/minus panašiai kalbėjau ir per prezentaciją (tačiau tuščia erdvė nereiškia, kad tylėjau ). Trečiosios dalies kolkas neturiu, bet jei gausiu - pasidalinsiu.

Tikiuosi rasite ir ko nors įdomaus.

Kažkurią dieną žiūrėjau tokį serialą pavadinimu “Šokiruojanti dokumentika”, viena laida mane šokiravo - galvoje iškart gimė mintis straipsnio pavadinimui (ok, I’m addicted to blogging).

Šių dienų iks menai neskraido, minčių neskaito, formos nekeičia, gelažų prie savęs netraukia… Ką jie daro? Dažniausiai jie nieko nemato, su niekuo nebendrauja, sunkiai vaikščioja, kalba - ir apskritai statistinis Lietuvis tokį pavadintu (jei gražiai) durnium arba (jei negražiai) debilu. (Pripažinkim tą faktą, kad esam pati netolerantiškiausia tauta ant Europos) Taigi, dažniausiai jie serga autizmu, ir kai kurie iš jų yra vadinami Savantais. » Skaityti toliau…